Adomas Mickevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Adomas Mickevičius
Adam Mickiewicz według dagerotypu paryskiego z 1842 roku.jpg
Visas vardas Adomas Bernardas Mickevičius
Gimė 1798 m. gruodžio 24 d.
Zaosė, prie Naugarduko, Rusijos imperija
Mirė 1855 m. lapkričio 26 d. (56 metai)
Konstantinopolis, Osmanų imperija
Palaidotas (-a) Vavelio katedra
Tėvai Mikalojus Mickevičius ir Barbora Majevska
Sutuoktinis (-ė) Celina Šimanovska
Vaikai Marija Mickevičiūtė- Gorecka, Helena Mickevičiūtė, Vladislovas Mickevičius, Juozas Mickevičius, Aleksandras Mickevičius, Jonas Mickevičius
Veikla Poetas, mokytojas
Alma mater Vilniaus universitetas
Žinomas (-a) už „Krymo sonetai“ (1826)
„Vėlinės“ (1832)
Ponas Tadas“ (1834)
Commons-logo.svg Vikiteka Adomas MickevičiusVikiteka
Parašas
Autograph-AdamMickiewicz.png

Adomas Bernardas Mickevičius (lenk. Adam Bernard Mickiewicz, 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko – 1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopolyje, Osmanų imperija) – iš istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilęs, lenkų kalba rašęs poetas, dramaturgas, eseistas, publicistas, vertėjas, politinis aktyvistas.[1][2][3][4][5]

Adomas Mickevičius minimas greta Gėtės, Šilerio, Bairono, Puškino.[6] Česlovo Milošo įvardintas: „pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu“.[6]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Napoleonas Orda. Mickevičių namai Zaosėje (XIX a.)
Adomo Mickevičiaus vaikystės namas Naugarduke (2006 m. fotografija)

Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. gruodžio 24 d. pagal vienus šaltinius Zaosėje, pagal kitus – Naugarduke [7][8] advokato, 1794 m. sukilimo dalyvio Mikalojaus Mickevičiaus ir jo žmonos, dvaro ekonomo duktės Barboros Majevskos šeimoje kaip antras vaikas iš penkių. 1801 m. Mickevičiams gimė Adomo brolis Aleksandras, po trejų metų – Jurgis, dar po metų – Antanas, kuris mirė 5 metukų.[6] Mickevičiai buvo kilę iš senos lietuviškos bajorų Rimvydų–Mickevičių giminės[9][10], kurios atstovai gyveno Rodūnės apylinkėse iki XVII a. pabaigos, kai išsikėlė į Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors laikė save lietuvių kilmės bajorais. Poeto tėvai save vadino lietuviais, Lietuvą – tėvyne. Šiuos žodžius patvirtina A. Mickevičiaus brolio Pranciškaus atsiminimai:

Mikalojus ir Barbora Mickevičiai garsėjo ne turtais, ne geromis tarnybomis, ne titulais, o buvo gerbiami už dorumą, meilę artimiesiems, gailestį neturtingiesiems <…>, už savo krašto papročių, tradicijų saugojimą ir ypač už meilę savo mylimai Lietuvai, brangiai žemelei ir mūsų tėvynei.[7]

Studijų metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adomo Mickevičiaus poezijos knygos, išleistos 1822 m. Vilniuje, viršelis (Juozapo Zavadskio spaustuvė)

1815 m. baigęs Naugarduko dominikonų mokyklą (mokykloje mokėsi kartu su Jonu Čečiotu), Adomas Mickevičius, palaidojęs tėvą, tų pačių metų rugsėjo 10 arba 12 d. atvyko į Vilnių[11], apsigyveno Bukšos namuose, po kelių dienų persikėlė į fizikos profesoriaus, kunigo Juozapo Mickevičiaus, kuris globojo neturtingus studentus, butą, buvusį Rektorių name tarp Pilies ir Skapo gatvių (Pilies g. 13).[12] Tame pačiame name pas universiteto bibliotekininką Kazimierą Kontrimą gyveno ir Tomas Zanas bei VU profesoriaus, rektoriaus Simono Malevskio sūnus Pranciškus Jeronimas Malevskis ir pats rektorius Simonas Malevskis.[6][11][12][13]

1815 m. rugsėjo 18 d., šeštadienį, Adomas Mickevičius priimtas į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, kitą dieną išlaikė stojamuosius egzaminus į mokytojų seminariją tam, kad gautų stipendiją ir turėtų pinigų pragyvenimui.[7][13] Pirmaisiais metais Mickevičius klausė fizikos, chemijos, algebros paskaitų. Daug bendravo ne tik su kaimynais Tomu Zanu bei Pranciškum Jeronimu Malevskiu, bet ir su kitais studentais: būsimuoju Filomatų prezidentu Juozapu Ježovskiu bei Anupru Petraškevičiumi, Teodoru Lozinskiu. Pirmo kurso pirmąjame pusmetyje ir pabaigoje laikė tris tiksliųjų mokslų ir romėnų literatūros egzaminą, kurį kartu laikė ir Andrius Tovianskis. Baigus pirmą universiteto kursą, A.Mickevičiui suteiktas filosofijos kandidato laipsnis. Grįžęs po atostogų iš Naugarduko jau kartu su studijuoti ketinusiu vaikystės draugu Jonu Čečiotu, antraisiais metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų studijas, mokėsi graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją, vokiečių ir anglų kalbas.[6][7][11] Susižavėjo Volteru, vertė jo kūrinius.[11]

Vilniaus universitete Adomui Mickevičiui filologiją, klasikinę literatūrą dėstė profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas, literatūros teoriją – literatūros profesorius Leonas Borovskis, matematiką ir astronomiją – Jonas Sniadeckis, chemiją – Andrius Sniadeckis. Tačiau didžiausią įtaką Vilniaus universitete Mickevičiui padarė visuotinės istorijos paskaitas skaitęs profesorius Joachimas Lelevelis.[7][10]

1817 m. gegužės mėn. susirgus globėjui Juozapui Mickevičiui, Adomas Mickevičius persikraustė gyventi pas Joną Čečiotą, gyvenusį šalia Katedros proseminarijos name.[11]

1818 m. lenkų kalba žurnale „Tygodnik Wileński“ („Vilniaus savaitraštis“) Nr. 125, Adomas Mickevičius paskelbė savo pirmąjį eilėraštį „Miesto žiema“.[9] 1819 m. vasario mėnesį minėto žurnalo Nr. 33, buvo paskelbtas Adomo Mickevičiaus kūrinys „Živilė". 1819 m. balandžio mėn. filomatų posėdyje buvo perskaitytas Mickevičiaus sukurtas eilėraštis „Šaškės", skirtas bičiuliui Pranciškui Jeronimui Malevskiui. Kūrinys vėliau ne kartą redaguotas. Ankstyvaisiais kūrybiniais metais A.Mickevičius yra parašęs ir eilėraštį „Jau iš giedro dangaus… „, kuriame poetiniu tekstu aptarta filomatų programa.[7][11] Per ateinančius kelerius metus poeto stilius subrendo nuo neoklasicizmo iki romantizmo pirmiausiai jo poezijos antologijose, paskelbtose Vilniuje 1822 m. ir 1823 m. Šios antologijos antroji dalis apėmė poemą „Gražina“ ir poemos „Vėlinės“ II ir IV dalis.[6][14]

1819 m. gegužės – birželio mėn. Adomas Mickevičius išlaikė baigiamąjį universiteto egzaminą ir išvyko atostogauti į Naugarduką. Tą vasarą jis lankė ir Chreptavičiaus biblioteką.[11]

Dalyvavimas Filomatų veikloje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvę filomatai, poetai Adomas Mickevičius ir Antonis Edvardas Odinecas ant Vezuvijaus (dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis 1881 m.)

1817 m. Adomas Mickevičius kartu su Vilniaus universiteto studentais Tomu Zanu, Juzefu Ježovskiu, Pranciškumi Jeronimu Malevskiu ir kitais įsteigė nelegalią anticarinę Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. [15] Jos narių šūkis – „Mokslas, dorybė, tėvynė“ – A. Mickevičiui buvo idealas ir gyvenime, ir poezijoje.[7]

1817 m. į Filomatų draugiją tarp kitų narių priimtas ir Mickevičiaus vaikystės ir mokyklos draugas Jonas Čečiotas. Draugija buvo padalinta į du skyrius. Adomas Mickevičius priklausė literatūros ir moralinių mokslų skyriui. Iš pradžių šiam skyriui vadovavo Pranciškus Jeronimas Malevskis, vėliau – Adomas Mickevičius.[15][16]

Iki 1820–1822 m. Mickevičius jau buvo baigęs kurti eilėraštį – himną „Odė jaunystei“, skirtą filomatams, tačiau šis kūrinys buvo laikomas pernelyg patriotišku ir revoliuciniu ir daugelį metų oficialiai nebuvo publikuotas.[17] Pagal kitus šaltinius „Odė jaunystei“ išspausdinta 1827 m.[18] Adomas Mickevičius ne tik kūrė, bet aktyviai recenzavo ir kitų filomatų poeziją.[7]

1819 m. pavasarį Mickevičius inicijavo „Bičiulių sąjungos” steigimą, parengė šios draugijos įstatus. Sąjunga buvo pirmoji filomatų atšaka. Adomas Mickevičius buvo išrinktas šios sąjungos prezidentu.[11][15]

Mickevičius, paskatintas bičiulių filomatų, 1820 m. dalyvavo Vilniaus universiteto Poezijos ir iškalbos katedros profesoriaus konkurse, kurio nelaimėjo. Buvo aiškinama, kad jam trūksta patirties.[19]

Filomatų draugijos posėdžiuose Adomas Mickevičius pasisakydavo už geresnes švietimo sąlygas, tautiškumo sąmoningumą, istorijos fiksavimą. Nors 1819 m. Mickevičius išvyko mokytojauti į Kauną, tačiau į draugijos posėdžius atvykdavo.[15]

Draugijos veiklai plečiantis, caro valdžia susekė Filomatų, taip pat ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijas, Vilniaus švietimo apygardos kuratoriaus Nikolajaus Novosilcevo nurodymu, suėmė daug jų narių. Adomas Mickevičius buvo suimtas Vilniuje 1823 m. lapkričio 22 d. naktį į 23 d. Literatų gatvėje, bičiulio Kazimiero Piaseckio namo antrame aukšte, kur atvykęs iš Kauno apsistodavo. Poetas buvo patalpintas į Bazilijonų vienuolyno patalpą. Mickevičius buvo vedamas tardyti Aušros Vartų gatve į buvusius Vyskupų rūmus. Poetas iškalėjo 6 mėnesius ir buvo paleistas iš kalėjimo 1824 m. gegužę, profesoriui Joachimui Leleveliui sumokėjus už jį užstatą. Taip pat Mickevičius buvo priverstas pasirašyti lojalumo raštą.[6][13] [15]

Mickevičius buvo nuteistas tremtimi į Rusijos gilumą. Teismo sprendimo sulaukė 1824 m. vasarą apsistojęs Kruonio dvare. Profesoriui Joachimui Leleveliui įdėjus į kišenę 100 rublių, Adomas Mickevičius į tremtį išvyko 1824 m. spalio mėn. iš Vilniaus vežimu kartu su Jonu Sobolevskiu. Rusijos gilumoje Mickevičius buvo paskirtas mokytojauti. Lietuvos daugiau poetas nebepamatė.[6][11][15]

Kaune[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atminimo lenta Adomui Mickevičiui Kaune, Rotušės a. (2017 m. fotografija)
Lietuvių liaudies daina, užrašyta Adomo Mickevičiaus.[20]

1819 m. baigęs universitetą būsimasis poetas rugpjūčio 27 d. Mokyklų komiteto posėdyje paskirtas dirbti į Kauno apskrities mokyklą istorijos, teisės ir literatūros mokytoju. Į 4000 gyventojų dydžio Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams, kur jį pasitiko mokyklos direktorius Dobrovolskis, o iš Vilniaus išlydėjo bičiuliai filomatai bei brolis Aleksandras, įstojęs į Vilniaus universiteto pirmą kursą.[6][11]

Apgyvendintas pastate Kauno rotušės aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija, o tuo metu buvo įsikūrusi mokykla, kurioje Mickevičius mokytojavo ir gyveno mokytojai. Butą antrame aukšte, buvusio vienuolyno celę, sudarė vienas kambarys ir siauras prieškambaris.[6][7]

Mokykloje Adomas Mickevičius dėstė visuotinę literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką ir net politinę ekonomiją.[6][7] Dokumentuose pasirašydavo kaip istorijos, literatūros, teisės mokytojas. Darbo krūvis buvo nemažas, per savaitę turėjo du laisvus popiečius. Dalyvavo ir viešajame mokyklos gyvenime, sakė kalbas per mokslo metų pradžios ir pabaigos iškilmes.[7] Mickevičiui buvo pavesta vadovauti mokyklos bibliotekai. Jis pasirūpino, kad mokykla visą laiką gautų Vilniaus leidinius „Kurjer Litewski“ ir „Dziennik Wilenski". Iš Mickevičiaus mokinių labiausiai išsiskyrė Bernardas Gediminas, Donato Malinausko dėdė. Be to, iš 1821 m. baigusių šią mokyklą mokinių, keturi studijavo mediciną Vilniaus universitete: Feliksas Požerskis, Andrius Pičijevskis, Steponas Savickis, Vincentas Veržickis[11]

Iš Kauno Mickevičius važinėdavo į Filomatų draugijos susirinkimus Vilniuje, ruošė naujus įstatus, dalyvavo diskusijose dėl sumanyto draugijos žurnalo leidybos, paruošė leidinio projektą. Iš Kauno laikotarpio Mickevičius paliko 111 laiškų korespondenciją.[7]

1820 m. rudenį mirė motina. 1821 m. žiemą jis išgyveno melancholiją, kai jo jo mylimoji Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio.[7] Savo išgyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.[6]

Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius parašė „Adomo“ dainą, garsiąją „Filaretų dainą“, sukūrė „Odę jaunystei“, sukūrė daug baladžių, romansų: „Marilės kalnelį“, „Lelijas“, „Myliu“ „Svitezis“, „Svitezietė“, „Žuvytė“ ir kt. Šie kūriniai, draugui J. Čečiotui padedant, 1822 m. išspausdinti Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje, pirmajame „Poezijos“ tome, kuris vėliau pavadintas „Baladės ir romansai“.[6]

Kaune mėgo lankytis Ąžuolyne ir Girstupio upelio slėnyje, sėdėti ant akmens.[11] 1823 m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, jame ant akmens su poeto inicialais „A. M.” iškalė ir metus – „1823”. Ėmus per Kauną tiesti geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis, bet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė į žemę. Šiuo metu šis akmuo yra paskelbtas saugomu ir vadinamas Adomu Mickevičiaus vardu.

Sankt Peterburge, Odesoje, Kryme, Maskvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aleksandras Puškinas ir kiti svečiai kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos literatūriniame salone klausosi Adomo Mickevičiaus (dailininkas Grigorijus Miasojedovas)

1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius iškeliavo į Sankt Peterburgą, kur susipažino su būsimais dekabristais – Kondratijumi Rylejevu, Aleksandru Bestuževu.[6] Pabuvęs keletą mėnesių Sankt Peterburge gavo įsakymą vykti mokytojauti į Odesą. Kol pasiekė Odesą, valdžia sprendimą pakeitė ir nurodė išsirinkti kitą, tolesnį nuo tėvynės miestą. Poetas išsirinko Maskvą pageidaudamas dirbti Užsienio reikalų kolegijos archyve. Laukdamas atsakymo, turėjo laisvo laiko, todėl su bičiuliais du mėnesius keliavo po Krymą.[6][21][22]

Mickevičius atvykęs į Maskvą apsigyveno Sobolevskio namuose.[7] Maskvoje susipažino ir bendravo su Aleksandru Puškinu.[10]

1826 m. Maskvoje autoriaus lėšomis buvo išleista Adomo Mickevičiaus knyga „Sonetai", sudaryta iš 22 lyrinių sonetų ir 18 kelionės po Krymą sonetų ciklo. Kūrinys laikomas ryškiu literatūrinio orientalizmo pavyzdžiu. Netrukus po kūrinio pasirodymo, jis buvo išverstas į rusų kalbą. A.Mickevičiaus „Krymo Sonetus" yra vertę Michailas Lermontovas, Afanasijus Fetas (Šenšinas) ir kiti rusų poetai. Pirmas šio kūrinio vertimas į lietuvių kalbą pasirodė apie 1880 m.[6][10][21]

Gyvendamas Rusijoje poetas stengėsi aplankyti Lietuvą. Pirmą kartą bandė gauti leidimą caro Nikolajaus I karūnacijos proga, tačiau leidimas nebuvo duotas.[7]

Gavęs tarnybą Maskvoje bendravo su pažangiaisiais rusų inteligentais, kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius bei improvizacijas. Garsi Mickevičiaus improvizacija apie Samuelį Zborovskį. Poeto klausėsi daug garsių to meto rusų rašytojų, žurnalistų, kultūros veikėjų.[10]

1828 m. Sankt Peterburge poetas išleido poemą „Konradas Valenrodas" dvejomis knygomis, palydėdamas rinkinį straipsniu „Apie Varšuvos kritikus ir recenzentus".[6][7]

Artimi bičiuliai 1829 m. pavasarį padėjo Adomui Mickevičiui išvykti iš Rusijos imperijos į užsienį. Jis iškeliavo gegužės mėn. pirmu laivu, išplaukusiu iš Kronštato staiga, nes buvo įspėtas, kad žandarai ketina atimti jo pasą. Adomą Mickevičių išlydėjo Aleksandras Boreika Chodzka.[10]

Romoje, Paryžiuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ rankraštis (8 lapas), saugomas Nacionaliniame Osolinskių institute (Lenkija).[23]
Adomas Mickevičius (Jano Mieškovskio fotografija)[24]

Adomas Mickevičius atkeliavęs į Vakarų Europą, pabuvo Berlyne, kuriame lankė Hegelio paskaitas, Drezdene, Prahoje. Pastaroje susipažino su čekų poetu Vaclovu Hanka. Aplankė čekų kurortą Karlsbadą, nuvyko į Veimarą, kuriame susipažino ir keletą dienų bendravo su Gėte.[6][7]

1829 m. rugsėjo 25 d. Adomas Mickevičius kartu su Antoniu Edvardu Odinecu pradėjo kelionę po Italiją, aplankė Florenciją, Romą, išvyko į Šveicariją ir sugrįžo į Romą. Alpių kalnuose Mickevičius parašė paskutinį eilėraštį, skirtą Marilei Vereščiak-Putkamer. Kelionių metu susitiko ir su atvykusiais iš Lietuvos, tarp jų poeto Julijaus Slovackio motina Salomėja Slovacka – Bekiu.[7][10]

Apie sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje Mickevičiui pranešė lenkų rašytojas Henrikas Rževuckis. A. Mickevičius norėjo sukilime dalyvauti, tačiau dėl įvairių priežasčių savo sumanymo negalėjo įvykdyti. Kai 1831 m. atvyko prie Rusijos imperijos ir Didžiosios Lenkijos sienos į Poznanę, sukilimas jau buvo numalšintas. Po sukilimo kartu su sukilėlių srautu atsidūrė Drezdene, kur išgyvenęs tautiečių tragediją, rūpinosi lietuvių sukilėlių emigrantų likimu.[7][10]

Nuo 1832 m. Adomas Mickevičius gyveno Paryžiuje. 1832 m. pavasarį jis sukūrė poemos „Vėlinės" III dalį. Tais pačiais metais išleido politinį katekizmą emigrantams. 1833 m. pradėjo leisti laikraštį „Pielgrzym Polski". 1834 m. pradžioje Adomas Mickevičius užbaigė epinę poemą „Ponas Tadas".[6][9][15]

1832 m. rugpjūčio 6 d. Mickevičius buvo priimtas į Lietuvos ir Rusų žemių draugiją, veikusią Paryžiuje. Draugijoje jis dirbo aktyviai, buvo išrinktas istorijos – literatūros sekcijos pirmininku. Bendravo su buvusiais sukilėliais, emigrantais Pranciškumi Šemeta, Liudviku Korilskiu, taip pat su Steponu Zanu, buvusiu filomatu Ignu Domeika, į Paryžių atvykusiu Stanislovu Moravskiu, kuris pripiršo poetui pianistės Marijos Šimanovskos dukterį Celiną. Celiną Šimanovską Adomas Mickevičius vedė Paryžiuje.[7]

Paryžiuje Adomas Mickevičius buvo patekęs Andriaus Tovianskio suburtos misticizmo grupelės, pavadintos „Dieviškų dalykų draugija", įtakon.[9]

Poetas svajojo pamatyti Lietuvą. Broliui Pranciškui rašė:

Gal pasieksiu profesoriaus titulo ir be prancūzų pilietybės, nes jaučiu kažkokį gailestį atsižadėti lietuvio vardo. Pasidaryti prancūzų valdininku man nemiela (…) Iš čionykščių pažįstamų dažniausiai matausi su Zanu, Kašycu ir kita Lietuva.[7]

Nuo 1840 m. Mickevičius paskirtas aukštosios mokyklos „College de France" slavų literatūros profesoriumi, skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su lietuvių mitologija, kalba bei istorija.[7]

1848 m. Europoje kilęs „tautų pavasario" sąjūdis paskatino Adomą Mickevičių atsidėti politinei vieklai. Jis vyko į Italiją organizuoti lenkų legionų kovai su Austrija, kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes. 1849 m. grįžo į Paryžių, leido laikraštį „Tautų tribūna". Dirbo vienoje didžiausių Paryžiaus bibliotekų.[7]

Paskutinieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilus Krymo karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė.[6][7]

Adomas Mickevičius buvo palaidotas Monmoransi kapinėse netoli Paryžiaus. 1890 m. palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir ten iškilmingai palaidoti Vavelio katedroje greta Jogailaičių.[6]

Įtaka Lietuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adomo Mickevičiaus muziejus Vilniuje, Bernardinų g. 11.

Adomo Mickevičiaus kūryba turėjo įtakos formuojantis lietuvių nacionalinei literatūrai.[6]

Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais. Jose, kaip ir žymiausioje epinėje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą.[6]

Nuo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje faktiškai prasidėjo Lietuvos atgimimas.

Vieni pirmųjų A. Mickevičiaus kūrybą į lietuvių kalbą pradėjo versti Simonas Daukantas, Valerijonas Ažukalnis, Liudvikas Adomas Jucevičius, Petras Arminas-Trupinėlis.

A. Mickevičiaus sugalvotas moteriškas vardas Gražina plačiai paplito Lietuvoje ir Lenkijoje. Kitas jo sugalvotas vardas – Živilė – paplito tik Lietuvoje.

Vilniuje veikia Adomo Mickevičiaus muziejus (Bernardinų g.11).[25]

Žymiausių kūrinių datos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1818 m. A. Mickevičius debiutavo literatūros ir istorijos žurnale „Tygodnik Wileński“ su eilėraščiu „Miesto žiema“ (Zima miejska).
  • 1820 m. Kaune sukūrė „Odę jaunystei“ (išspausdinta 1827 m.)
  • 1821 m. sukūrė eilėraštį „Romantika“ (Romantyczność).
  • 1822 m. Vilniaus Zavadskio spaustuvėje buvo išleistas pirmojo kūrybos rinkinio „Poezija“ I tomas, kurį sudarė ciklas „Baladės ir romansai“ bei kiti eilėraščiai. Visa tai davė pradžią lenkų romantizmui.
  • 1823 m. buvo išleistas antrasis rinkinio tomas, į kurį įėjo poemos „Gražina“ (Grażyna), „Vėlinių“ (Dziady) II ir IV dalys.
  • 1826 m. išleisti „Krymo sonetai“ (Sonety Krymskie) ir poema „Faris“ (Farys).
  • 1828 m. Sankt Peterburge išleista istorinė poema „Konradas Valenrodas“ (Konrad Wallenrod).
  • 1832 m. pasirodė trečioji „Vėlinių“ dalis ir publicistinis veikalas „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų knygos“ (Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego).
  • 1834 m. poema „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje: Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“ (Pan Tadeusz, czyli Ostatni zajazd na Litwie: historia szlachecka z roku 1811 i 1812 we dwunastu księgach wierszem).

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vilniaus viešosios Adomo Mickevičiaus bibliotekos interneto svetainėje skelbiama Adomo Mickevičiaus biografija. [1]
  2. Informacija apie Adomą Mickevičių svetainėje šaltiniai.lt. [2]
  3. Roman Koropeckyj (29 September 2010). „Adam Mickiewicz as a Polish National Icon“. In Marcel Cornis-Pope; John Neubauer (eds.). History of the Literary Cultures of East-Eastern Europe. John Benjamins Publishing Company. pp. 39–. ISBN 978-90-272-3458-2.
  4. Ніна Баршчэўская. Адам Міцкевіч і Беларуская мова // Камунікат 2 / 2005 (27)
  5. І. Масляніцына. Міцкевіч (Mickiewicz) Адам // Літаратура/Мысліцелі і асветнікі Беларусі (1995 г.)
  6. 6,00 6,01 6,02 6,03 6,04 6,05 6,06 6,07 6,08 6,09 6,10 6,11 6,12 6,13 6,14 6,15 6,16 6,17 6,18 6,19 6,20 6,21 6,22 Vytautas Kubilius. Adomas Mickevičius: poetas ir Lietuva, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. ISBN 9986-39-082-6. [3]
  7. 7,00 7,01 7,02 7,03 7,04 7,05 7,06 7,07 7,08 7,09 7,10 7,11 7,12 7,13 7,14 7,15 7,16 7,17 7,18 7,19 7,20 7,21 7,22 7,23 Jonas Riškus. Adomas Mickevičius ir Lietuva. Vilnius:Vaga, 1996, p. 10. ISBN 5-415-00450-5.
  8. Mickiewicz F., Pamiętnik. Lwow, 1923, 33 p.
  9. 9,0 9,1 9,2 9,3 Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.
  10. 10,0 10,1 10,2 10,3 10,4 10,5 10,6 10,7 Mečislovas Jastrunas. Adomas Mickevičius. Poeto laikas ir asmenybė. Vilnius: Spindulys, 1994. ISBN 9986-408-21-0.
  11. 11,00 11,01 11,02 11,03 11,04 11,05 11,06 11,07 11,08 11,09 11,10 11,11 Arnoldas Piročkinas. Devyneri Adomo Mickevičiaus metai. Vilnius: Vaga, 1995. ISBN 5-415-00355-X.
  12. 12,0 12,1 Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė. Vilnius: Charibdė, 2015, p.246 ISBN 978-9986-745-89-1.
  13. 13,0 13,1 13,2 Lietuva, Tėvyne mano… Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas. Vilnius: Nacionalinis muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2018. ISBN 978-609-8061-57-4.
  14. Kazimierz Wyka. „Mickiewicz, Adam Bernard“, Polski Słownik Biograficzny, vol. XX, 1975, p. 695.
  15. 15,0 15,1 15,2 15,3 15,4 15,5 15,6 Vytautas Skuodis. Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai, jų likimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003. ISBN 9986-19-589-6.
  16. Apie filomatus skelbta informacija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [4]
  17. Adomas Mickevičius Vilniaus universitete, 2010. Skelbta Bernardinai.lt. [5]
  18. Adomo Mickevičiaus biografija, skelbiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [6]
  19. Brigita Speičytė. „Maištingieji filomatai: kas padarys? „. Skelbta „Literatūra ir menas”, 2017.[7]
  20. Adomas Mickevičius. Lietuviškų dainų fragmentai. Skelbiama svetainėje „Antologija.lt“. [8]
  21. 21,0 21,1 Vertė Vincas Mykolaitis-Putinas. Adomas Mickevičius. Krimo sonetai. Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948.
  22. J.Kallenbach. Adam Mickiewicz. t. I, p.225
  23. Valdovų rūmuose tris mėnesius svečiuosis Adomo Mickevičiaus šedevras „Ponas Tadas“ (nuotraukos). Alkas.lt, 2018. [9]
  24. Jano Mieškovskio padarytas Adomo Mickevičiaus portretas skelbiamas interneto svetainėje „Polona.pl"[10]
  25. Vilniaus universiteto bibliotekos interneto svetainėje skelbiama informacija apie Adomo Mickevičiaus muziejų. [11]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos