Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“

„Skirgaila“ – pirmoji klasikinė lietuvių tragedija.

Pirmasis dramos „Skirgaila“ variantas buvo parašytas Kaukaze pirmojo pasaulinio karo metu. Kai režisierius Borisas Dauguvietis norėjo pastatyti ją Kauno Valstybės Teatre, V. Krėvė 1924 metais dramą perkūrė lietuviškai, pakeitė ir nemažai papildė. Drama turi griežtą kompoziciją – tai lyg istorinės dramos modelis.

Drama vaizduoja XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines bei religines problemas. „Skirgailoje“ atskleidžiama žmogaus dvasinio žlugimo drama, tragiška Skirgailos kova su aplinkiniais ir su savimi, parodomas savigriovos procesas. Šiuo požiūriu Krėvės „Skirgaila“ labiausiai priartėja prie šekspyriškojo tragizmo esmės.

V. Krėvės Skirgaila – tragiškasis herojus, kuriam būdingas kentėjimas. Jis nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais, griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas, atneša žmonėms ir sau daug kentėjimų. Be viso to, tragiškasis herojus dar yra ir kaltas be kaltės. Skirgailos tragizmą ir didybę sujungia charakteris.

Skirgaila troško prasmingo gyvenimo, tačiau patyrė gyvenimo beprasmybę, jo energingas
rūpestis valstybe virto apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu, o pasitikėjimas savimi – paniška pralaimėjimo baime.

V. Krėvės herojus pralaimi visais atvejais. Pirmiausia pralaimi kaip valdovas – neradęs kelio Lietuvai. Užkasęs Kelerį gyvą – pralaimi ir kaip žmogus, nes žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.

Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos (jis negali eiti iš vien su kryžiuočiais, negali ir jų ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali jo viduje ir priimti – meluotų pats sau, nenori atsižadėti pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis, nežino visos tiesos, bet negali priimdamas sprendimus abejoti, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet nemoka mylėti) – iš čia kyla jo tragizmas. Per visą dramą brėžiama herojaus dvasios žlugimo linija, rodomas jo savigriovos procesas.

Skirgailos veiksmus dramoje didžia dalimi lemia vertybės: tėvynė, tiesa ir meilė. Tėvynė – tai politika, kuri jam ne užsiėmimas ir veikla, o esminė saviraiškos forma ir net misija – kunigaikščio kepurė neprastesnė už vokiečių siūlomą karūną (III v. 3sc. ), jis jaučia situaciją, mato rezgamas pinkles, moka užbėgti joms už akių (I v. 4 sc.). Skirgailos programa ne užkariauti, o ginti. Tiesa: tiesoieška vyksta religijos sferoje. Meilė: poreikis meilei auga didėjant nusivylimui politika, beviltiškai ieškant tiesos. Meilė tampa alternatyva veiklai, valiai, protui, paskutine priebėga nuvargusiam.

Krėvė dramoje naujai interpretuoja pagonybės ir krikščionybės susidūrimą. Čia pavaizduoti valstybės vyrai ne šiaip gedi senų laikų, o svarsto, kuriuo keliu vesti kryžkelėje stovinčią tautą. Kad ir koks kelias būtų pasirinktas, nė vienas nėra geras, kiekvienas pasirinkimas reikalauja ir tam tikrų „aukų“. Religija – prievartos ir žudynių priedanga.

Dramoje skirtini šeši konfliktai, arba trikampiai:

1. Politinis – religinis konfliktas. Dėl Lietuvos kovoja trys priešiškos jėgos: lietuviai, lenkai, vokiečiai. Lenkai ir vokiečiai pristatomi proto – jausmų kontrasto principu.
2. Politinis konfliktas: Skirgaila verčia Oną Duonutę tapti jo žmona dėl kraičio, Mazovietis viešai priešinasi Skirgailai, bet slapta įtikinėja Duonutę tekėti, kad per ją lenkai turėtų įtakos Skirgailai, o Keleris siekia padėti Duonutei pabėgti pas sužadėtinį, kad taip sukiršintų lietuvius ir lenkus, o Mozūrų kunigaikštį palenktų savo pusėn.
3. Konfliktas tarp Skarbeko, Mazoviečio ir Duonutės: vyrai stengiasi įtikinti Duonutę pasiaukoti Lenkijos ir Bažnyčios labui, bet Ona Duonutė priešinasi.
4. Konfliktas tarp Skarbeko, Skirgailos ir Duonutės: Skarbekas diplomatiškai įtikinėja priešiškai nusiteikusį Skirgailą leisti Duonutei vykti pas sužadėtinį.
5. Meilės trikampis tarp Skirgailos, Kelerio ir Onos Duonutės: Ona Duonutė abiem priešinasi.
6. Paralelinis trikampis: Oligė myli Kelerį ir nenori jo paleisti, Keleris siekia pasimatyti su Duonute ir ją pamilsta, bet Duonutė atsisako su juo bėgti pas savo sužadėtinį ir tuo pat kyla konfliktas tarp jos ir Oligės.

Krėvė pirmą kartą lietuvių literatūroje vaizdavo istorijos herojų, pasiekusį niekingumo dugną ir atskleidė tokio herojaus vertinimo prieštaringumą.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (1 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (2 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (3 pamoka)