„Gyvenime taip jau yra – tenka ką nors aukoti, bet neturiu apgailestavimų, kad ko nors nepadariau“, – portalui LRT.lt sako režisierė Dalia Ibelhauptaitė, kalbėdama apie savo kelią, besidriekiantį iki pat Holivudo, ir dažnai girdimą klausimą, kodėl neturi vaikų. Šiandien ji su entuziazmu žvelgia į naujus iššūkius ir nė neketina lėtinti tempo.
– Išgarsėjote kaip operos režisierė, tačiau neseniai kartu su vyru aktoriumi bei režisieriumi Dexteriu Fletcheriu įkūrėte kino kompaniją – ji dirba ir su Holivudo kino studijos prodiusuojamais filmais. Kaip jūsų kelias pasuko į Holivudą?
– Tokie dalykai nenutinka per dieną. Visuomet prisidėdavau prie vyro darbų, patardavau ir, nors norėjau likti anonimė, mano indėlį bei žinias kiti pastebėdavo. Galima sakyti, kad ši mano kelionė truko ne vienus metus – pirmų pasiūlymų darbuotis sulaukiau dar 2013-aisiais.
Tik tada jaučiau, kad dar ne laikas, galbūt pati nesijaučiau pakankamai stipri. Sakau, kad ko nors imtis reikia tada, kai gali padaryti geriausiai, kai pačiam užtenka tikėjimo ir pasitikėjimo.
Be to, tuo metu su „Vilnius City Opera“ vykdėme labai intensyvią veiklą, turėjau daug projektų, uždavinių. Visi „Bohemiečių“, arba „Vilnius City Opera“, solistai – aukščiausios, tarptautinės klasės atlikėjai, geriausi Lietuvoje, siekiantys kiek įmanoma daugiau. Matyt, atėjo laikas, kai turiu pasitikrinti, kur mano galimybių ribos.
Ilgą laiką dirbau meno, idėjos, jaunimo ir Lietuvos labui, tačiau atėjo akimirka, kai paklausiau savęs, ar ką nors gyvenime padariau savo šeimos labui. Kadangi neturiu brolių, seserų, o mano tėvai mirę, Dexteris – mano šeima.
Taigi ilgai svarsčiusi nusprendžiau pasinaudoti neeiline galimybe. Man jau per penkiasdešimt, tokiame amžiuje žmonės paprastai lėtina tempą, o man dabar tenka dirbti šimtąkart sunkiau, tačiau man tai – kaifas. Tai galimybė dirbti be lubų – čia ribas nusibrėžiu pati.
Kaip žmogus, išbandęs save ant raudonojo kilimo Holivude, galiu patikinti, kad esi įdomus tada, kai turi ką pasakyti, kai esi ką nors nuveikęs ir pasiekęs.
– Tačiau režisierius – aiškus lyderis, kuris viską sustyguoja. Ar lengva tapti komandos nariu?
– Dirbti komandoje man yra nemenkas iššūkis. Tenka suprasti, ir kad problemas sprendi ne vienas, ir kad galbūt ne visos tavo idėjos bus priimtos, tačiau man labai patinka. Be to, komanda komandai nelygu – man tenka dirbti ir būti priimtai į pasaulinio lygio profesionalų, ekspertų ir savo srities žinovų komandą. Tai didžiulė mokykla. Džiaugiuosi, kad ir aš galiu prisidėti.
Gyvenime taip jau yra, tenka ką nors aukoti.
– Šeima taip pat yra savotiška komanda, jūs joje – 23 metus. Ar didelis menas taip ilgai išlaikyti ir puoselėti tvirtus santykius?
– Mūsų santykius turbūt galima pavadinti ne visai tradiciniais. Kai pasirenki tokią profesiją kaip mūsų, nebūni vienas kito kišenėje kiekvieną dieną. Kol kartu nepradėjome dirbti, labai daug keliavome ir dirbome skirtinguose kraštuose.
Juokauju, kad nors ir esame susituokę 23 metus, drauge praleidome tik pusę to laiko, maždaug 12 metų. O kai dažnai vienas kito nematai, susitikus būna labai įdomu, turi apie ką kalbėtis, o ir pyktis nesinori.
Manau, kad svarbi ir dviejų žmonių energetika, kuri sutampa arba ne. Esu tikra, kad gavau labai didelę dovaną – šalia turiu žmogų, kuris mane nepaprastai myli. Žinau, kad niekas kitas taip manęs nemylės. Turiu žmogų, kurį aš labai myliu. Taigi kiekvieną dieną stengiesi, kad kitam žmogui būtų gera. Galvoji apie jo gerovę, o jis – apie tavąją. Taip ir prabėga 23 metai.
– Ar nebūna skaudu, kad neretai tarsi tenka teisintis, kodėl neturite vaikų? Atrodo, visuomenei neužtenka, kad esate talentinga, daug pasiekusi režisierė...
– Pasaulyje niekam nerūpi, kaip tu gyveni, labiau rūpi, ką tu darai ir ką esi pasiekęs. Tačiau suprantu, kad esu gimusi Lietuvoje, kur yra tam tikros pažiūros, nusistovėję papročiai, problematika. Kažkada 23–24 metų mergina, nesukūrusi šeimos, buvo laikoma kone nurašytu žmogumi. Viskas po truputį keičiasi, tačiau nereikia tikėtis, kad pasikeis per metus, porą ar dešimtmetį.
Vis dėlto aš į tai niekada nekreipiau dėmesio – man nesvarbu, ką apie mano gyvenimą ar darbus mano kiti, svarbiausia, kad aš tikiu tuo, ką darau. Tarp mano profesijos atstovų tai nėra kažkoks stebuklas – daug kas neturi vaikų.
Ir mano atveju priežastis paprasta – nenorėjau, kad mano vaikai jaustųsi kaip našlaičiai, kuriuos augina mūsų pasamdyti žmonės. O ir didelio noro turėti vaikų niekada neturėjau. Savo energiją padedu kitur. Be to, visi „bohemiečių“ ir jų vaikai – mano vaikai, šeima. Jų gyvenime dalyvauju tiek pat kiek jų giminaičiai ar artimieji.
Neturiu apgailestavimų, kad ko nors gyvenime nepadariau. Manau, viską dariau teisingai, taip, kaip man buvo gerai. Toks buvo mūsų su Dexteriu bendras sprendimas, nes savo laiką atidavėme tam, kad kitiems galėtume dalyti šviesą ir kurti galimybes.
Gyvenime taip jau yra, tenka ką nors aukoti. Turėjau ir aš paaukoti daugybę dalykų, kad galėčiau siekti savo svajonių ir norų, turėjau išvykti kitur. Lietuvai pasidariau reikalinga tada, kai Anglijoje jau buvau žinoma. Kaip sakoma, namuose pranašu nebūsi.
Tačiau esu dėkinga likimui už trylika fantastiškų metų Lietuvoje – „Bohemiečiai“ buvo didžiausia ir įspūdingiausia alternatyva, tai buvo savotiškas operos aukso amžius Lietuvoje, ir jo neatimsi. Kaip tik savaitės pradžioje su vyru grįžome iš Zalcburgo, kur vyko seniausias ir įspūdingiausias operos festivalis. Jo premjeroje pagrindinius vaidmenis atliko dvi lietuvės – viena pirmųjų „bohemiečių“ Asmik Grigorian ir Aušrinė Stundytė, taip pat vaidinanti mūsų pastatymuose.
Nesu iš tų žmonių, kurie patriotizmą reiškia mojuodami vėliava, nes manau, kad ir meilę žmonėms, ir meilę tėvynei turime rodyti darbais. Tačiau pirmą kartą per penkiasdešimt metų Zalcburgo salėje verkiau iš džiaugsmo ir gailėjausi, kad negaliu iškelti trispalvės. Tokios akimirkos atperka visus praradimus, dėl jų aš ir dirbu.
Ilgą laiką dirbau meno, idėjos, jaunimo ir Lietuvos labui, tačiau atėjo akimirka, kai paklausiau savęs, ar ką nors gyvenime padariau savo šeimos labui.
– Nemažai tautiečių susidomėjimo sulaukė jūsų pasirodymas ant raudonojo kilimo prestižiniuose kino apdovanojimuose. Prisiminimai turbūt iki šiol gniaužia kvapą?
– Jaučiausi fantastiškai, nes atrodžiau fantastiškai. Už tai padėkoti reikėtų mūsų dizaineriui Juozui Statkevičiui, kuris sukūrė sukneles visoms ceremonijoms, kuriose dalyvavau. Kad ir kaip neįtikėtinai skamba, tarp kino žvaigždžių turėjau visą būrį gerbėjų, kaskart nekantraujančių sužinoti, kaip atrodysiu kitą dieną. (Juokiasi.)
Žinoma, labai didžiavausi Dexteriu. Kino režisūra – viena sudėtingiausių profesijų, o jis, kaip režisierius, – dar labai jaunas. Tai, kad jis sugebėjo patekti į pasaulio režisūros elitą, o jo filmas atsidūrė šalia tokių grandų kaip Martinas Scorsese, Quentinas Tarantino darbų, – didelis pasiekimas.
Aišku, kai raudonasis kilimas nėra tavo kasdienybė, tai didžiulis iššūkis: dėmesio sulauki labai daug, negali atsipalaiduoti ir jauti daug įtampos.
– Žinomos moterys dažnai neišvengia klausimų apie grožį ir stilių. Kokių ritualų ar silpnybių turite jūs?
– Nesidomiu, kas madinga, veikiau rengiuosi taip, kaip man patinka, atrodo tinkama ir gražu. Ypač patinka japonų dizainerių Yohji Yamamoto, Junya Watanabe ir Rei Kawakubo, Issey Miyake kuriami drabužiai. Man patinka įdomūs ir neįprasti batai. Pamenu, kai dirbau viename televizijos projekte, nemažai susidomėjimo sulaukė tai, kad eteryje vilkėdavau operų kostiumus. Esu tikra, kad jei jau esi ekrane ir žmonės į tave žiūri porą valandų, turi būti įdomus.
Daugelis galvodavo, kokią nesąmonę apsirengsiu kitoje laidoje, o aš visą savaitę sukdavau galvą tos nesąmonės ieškodama. (Juokiasi.) Manau, kad tai galimybė keisti žmonių požiūrį. Ne į save, o į kitokius žmones. Mes, kaip visuomenė, esame nelabai tolerantiški kitokiems, kitaip besirengiantiems ar kitaip mąstantiems. Šaunu, kad auga karta, kuri nebus tokia suvaržyta. Labai svarbu, kad žmonės, kurie, kaip ir aš, yra matomi, nebijotų būti kitokie, nes tai įkvepia jaunus žmones, suteikia jiems laisvės ir drąsos.
O dėl grožio... Prisimenu vieną istoriją, nutikusią gal 2007-aisiais. Tuo metu sunkiai dirbau, pristačiau Lietuvoje „Užburtąją fleitą“ ir turėjau vykti į Izraelį repetuoti „Likimo galios“. Bėgu per Londono oro uostą ir vitrinoje pamatau savo atvaizdą. Nejaugi ta pavargusi moteris aš? Negali būti! Staiga prieš akis iškyla vaizdas iš žurnalo „Vogue“ – matau kone stebuklingo kremo reklamą.
Įbėgu į parduotuvę, susirandu tą kremą, o jis be proto daug kainuoja. Tačiau į repeticiją turiu nuvažiuoti gerai atrodydama, tad drebančiomis rankomis išleidžiu pinigus ir nusiperku indelį. Lėktuve juo pasitepu gal keturis kartus, o išlipusi jaučiuosi gal dešimtmečiu jaunesnė.
Vėliau tą kremą pamiršau. Po kelių savaičių užsuko J. Statkevičius, kaip tik kūręs vienai mano operai kostiumus. Staiga iš vonios pasigirdo jo riksmas: „Čia gi tas kremas! Jis juk toks brangus!“ O aš jam atsakiau: „Juozai, jei mes tiek daug dirbdami negalime nusipirkti kremo, mes – kvailiai.“ (Juokiasi.)
Nežinau, kiek tas kremas man padėjo, tačiau manau, kad žmogaus grožis yra viduje. Žinoma, svarbu prisižiūrėti. Dėl geresnės sveikatos prieš kelerius metus ir aš pakeičiau gyvenimo būdą, mitybą, tačiau kaip žmogus, išbandęs save ant raudonojo kilimo Holivude, galiu patikinti, kad esi įdomus tada, kai turi ką pasakyti, kai esi ką nors nuveikęs ir pasiekęs.
Tada nesvarbu, kad esi ten pat, kur ir daugybė gražiausių pasaulio moterų, o tu – tikrai ne pati ploniausia, ne pati gražiausia ir tavo kojos ne ilgiausios, tačiau prie tavęs prieina, nes jiems įdomu pabendrauti. Matyt, ne išorinis grožis svarbiausia, juk galiausiai duris tau atidaro pagal tai, kas esi.
Nenorėjau, kad mano vaikai jaustųsi kaip našlaičiai, kuriuos augina mūsų pasamdyti žmonės.
– Vis dėlto, nors šiandien esate daug pasiekusi režisierė, pozuojanti Holivude ant raudonojo kilimo, ne kartą pasakojote, kad pradžia lengva nebuvo, o kai kurie laikotarpiai itin slėgė.
– Viskas prasidėjo, kai man buvo šešeri. Pradėjau lankyti mokyklą ir muzikos mokyklą. Taigi, kai visi vaikai žaisdavo kieme, aš kasdien 6–8 valandas grodavau pianinu. Kadangi Lietuvoje režisūros studijų nebuvo, būdama devyniolikos išvažiavau studijuoti į Maskvą. Dabar galbūt įprasta, kad moterys yra režisierės, prodiuserės, tačiau anuomet moterų režisierių buvo nedaug. Teko kovoti už savo teisę sėdėti su vyrais ant to paties suoliuko. Reikėjo labai daug dirbti siekiant įrodyti, kad galiu.
Kai atvykau į Angliją, patekau į Karališkąjį nacionalinį teatrą. Skamba taip, tarsi Pelenė pagaliau atvyko į pobūvį, tačiau iš tiesų viskas buvo kitaip: tuo metu net metro nevažinėdavau – taupiau pinigus ir vaikščiodavau pėsčia. Kartais į vieną pusę tekdavo žingsniuoti pusantros valandos.
Tačiau negaliu skųstis – čia niekada nedirbau kito darbo, dariau tik tai, ką moku. Tai yra labai didelė privilegija žinant, kad kai kurie atvykę į užsienį ir norėdami pragyventi turi imtis darbo, kuris galbūt visai nesusijęs su svajonių profesija.
O ir apskritai režisieriaus profesija reikalauja stiprybės – tu visada pirmas keliesi, paskutinis eini miegoti, pirmas ateini į darbą ir paskutinis išeini. Negali išeiti vidury spektaklio ar repeticijos, nes žiūrovui neįdomu, tau skauda dantį ar kad mirė tavo močiutė. Žiūrovai ateina pamatyti geriausio rezultato. Dėl to aš ir dirbu.
Juokauju, kad nors ir esame susituokę 23 metus, drauge praleidome tik pusę to laiko, maždaug 12 metų.
– O ilsėtis ar mokate?
– Man labai patinka keliauti – tai didysis poilsis ir įkvėpimas. Kartą per metus stengiamės išvažiuoti toli, į egzotiškus kraštus. Tačiau ne tam, kad gulėtume prabangoje. Mano mėgstamiausios vietos – dykumos ir džiunglės. Važiuojame ten, kur mažai žmonių ir toli nuo civilizacijos, kur tenka susidurti su iššūkiais ir sunkiomis gyvenimo sąlygomis.
Ten labai pailsiu ir susipažįstu su daugybe žmonių, dažniausiai nė nežinančių, kas yra opera. Tai padeda patikėti, kad esi žmogus, kuris turi ir vidinės stiprybės, ir fizinių jėgų.
– Klausantis jūsų taip ir norisi pasiteirauti, ar jūsų gyvenime buvo bent viena nuobodi diena.
– Esu žmogus, kuriam patinka skaityti popierinius laikraščius, patinka netgi jų kvapas. Taigi kartais būna dienų – dažniausiai tai sekmadieniai, – kai nusiperku krūvą laikraščių, pavyzdžiui, „Sunday Times“, „The Observer“, turinčių storus kultūros ir meno priedus, ir visą dieną gulėdama ant sofos skaitau.
Iš šono tai gali atrodyti nuobodu, tačiau man tai labai patinka, tomis dienomis galiu pailsėti ir pabūti namuose, kurie, beje, yra ganėtinai pilki, nes mano gyvenimas labai spalvotas.
