Lietuviai pasaulio ekranuose (XVI): ilgaamžis Joannos Shimkus ir Sidney Poitier duetas

Į kino istoriją S. Poitier įsirašė kaip pirmasis juodaodis aktorius, nominuotas geriausio pagrindinio vaidmens atlikėjo „Oskarui“ (1958 m. už filmą „The Defiant Ones“, rež. Stanley Krameris, aktorius nominuotas kartu su tame pačiame filme vaidinusiu kolega Tony Curtisu), ir pirmasis gavęs šį apdovanojimą (1963 m. už filmą „Lilies of the Field“, rež. Ralphas Nelsonas).

XX a. 6–7 dešimtmetyje, tuo metu, kai JAV juodaodžiai vis dar patyrė diskriminaciją, kine aktorius kūrė garbingų, stiprių, už savo ateitį kovojančių personažų vaidmenis, kurie tapo įkvėpimu daugeliui afroamerikiečių. 2002-aisiais aktorius pagerbtas „Oskaru“ už viso gyvenimo nuopelnus.

Simboliška, kad statulėlę jam įteikė aktorius Denzelis Washingtonas, toje pačioje ceremonijoje taip pat apdovanotas geriausio pagrindinio aktoriaus „Oskaru“ – antruoju įteiktu afroamerikiečiui aktoriui. „Visuomet seksiu tavo pėdomis“, – atsiimdamas apdovanojimą teigė D. Washingtonas, žiūrėdamas į S. Poitier.

Po S. Poitier mirties spaudoje gausiai minėtas ir kitas, kadaise su žymiausiomis kino žvaigždėmis vaidinusios, tačiau jau pusę amžiaus kine nematytos aktorės, vardas. Tai – jo žmona, kurios vardas lietuviams skambės kiek pažįstamai, Joanna Shimkus-Poitier. Apie S. Poitier informacijos netrūksta, o apie gyvenime jį lydėjusią aktorę J. Shimkus jos gerokai mažiau, tad trumpai ir apžvelkime jos karjerą.

Joanna Marie Shimkus gimė 1943 m. spalio 30 d. Halifakse, Kanadoje. Šiandien internete randamuose straipsniuose dažnai nurodoma, kad jos tėvas yra iš Lietuvos, iš jos išvykęs prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tai – ne visai tiesa. J. Shimkus tėvas Josephas Shimkus (1918–1990) gimė jau Kanadoje, Monrealyje. O iš Lietuvos, matyt, išvyko jos senelis – Jonas (John) Šimkus, ir padarė tai ne prieš Antrąjį pasaulinį karą, o prieš Pirmąjį. Mat paskutiniais šio karo metais Kanadoje ir gimė J. Shimkus tėtis. Kanadoje gimė ir Joannos mama Marie Petrie (1924–2009), kurios giminės medis veda į Airiją ir Prancūziją.

Aktorės tėtis ir mama buvo kilę iš labai skirtingų šeimų. Kaip prisimena Joanna, jos tėvas anksti tapo našlaičiu, prieglobstį jis rado kariniame jūrų laivyne, merginos mama turėjo 15-a brolių ir seserų.

Aktorės teigimu, tėvai jos susilaukė praėjus „devyniems mėnesiams ir vienai dienai po vestuvių“, nors nuo vestuvių buvo praėję 9 mėn. ir 21 diena. Svarbiau yra tai, kad aktorė manė, jog jos tėvas vaikų nenorėjo, tad pirmuosius gyvenimo metus ji praleido močiutės iš mamos pusės fermoje. Tik sulaukusi ketverių, ji iš Naujosios Škotijos persikėlė pas tėvus į Monrealį, Kvebeko provinciją.

Monrealyje abu jos tėvai dirbo parduotuvių tinkle „Eaton’s“. Sulaukusi paauglystės jame įsidarbino ir J. Shimkus – po pamokų ir savaitgaliais dirbo drabužių skyriuje, o prie atlyginimo retkarčiais prisidurdavo pozuodama fotografams su naujai gauta drabužių siunta. Joannos tėvų santuoka subyrėjo, kai dukrai buvo penkiolika, abu vėliau sukūrė naujas šeimas.

Na, o „Eaton’s“ tinkle žengti pirmieji fotomodelio žingsniai J. Shimkus netrukus atvėrė vartus į platųjį pasaulį. Kai merginai buvo vos aštuoniolika, jos fotografijos buvo pastebėtos Prancūzijoje, ji buvo pakviesta čia dalyvauti trijų savaičių trukmės fotosesijoje. Trys savaitės netruko virsti kone dešimtmečiu – fotografijomis mados žurnalų „Elle“ ar „Vouge“ viršeliuose, kino filmais ir muzikos įrašais.

Kine J. Shimkus pirmą kartą vaidino 1963-iaisiais. Aktorę atrado prancūzų kino eksperimentatorius Jeanas-Lucas Godard’as. Tiesa, ne atrado kaip įsimintinos išvaizdos niekam nežinomą jaunuolę kavinėje (taip vėliau rašys anglakalbė ir lietuvių spauda), o tiesiog pamatė sparčiai populiarėjančio modelio fotografijas žurnaluose. Aktorė suvaidino šešių skirtingų režisierių kurtame novelių filme „Paryžius pagal…“ (Paris vu par…, 1965 m.).

Tiesa, ne taip seniai Lietuvoje buvo suabejota, ar tikrai J. Shimkus kino karjera prasidėjo pas J. L. Godard’ą. Teigta, esą pirma ji vaidino Jeano Aurelio komedijoje „Iš meilės“ (De l‘amour, 1964 m.) su prancūzų kino ikona Anna Karina. Norėtųsi išnarplioti šią painiavą.

J. Shimkus pirma vaidino J. L. Godard’o filme, o tik vėliau J. Aurelio juostoje, tačiau filmą „Paryžius pagal…“ užtruko gerokai ilgiau paleisti į kino ekranus, todėl metais anksčiau juose pasirodė J. Aurelio juosta „Iš meilės“. Galime sakyti, kad J. Aurelio filmu J. Shimkus debiutavo kino ekranuose, tačiau pirmąsias kino pamokas ji gavo iš J. L. Godard’o.

Painiava dėl pirmojo filmo atspindi ir staigų aktorės karjeros šuolį – kaip sparčiai ji kilo tarp fotomodelių, taip sparčiai ji populiarėjo ir Prancūzijos kino industrijoje – dar nepasirodė vienas filmas, o jau nusifilmuota ir kitame. Aktorę itin pamėgo populiarus režisierius Roberto Enrico, jo filmuose ji vaidino su žymiausiomis to meto Prancūzijos žvaigždėmis – su Alainu Delonu ir Lino Ventura filme „Nuotykių ieškotojai“ (Les Aventuriers, 1967 m.), su Jeanu-Pauliu Belmondo filme „Ho!“ (1968 m.), taip pat atliko pagrindinį vaidmenį šio režisieriaus filme „Teta Zita“ (Tante Zita, 1968 m.), kur aktorei kompaniją palaikė Bernardas Fressonas.

Prancūzijoje kurti filmai su J. Shimkus pasiekė ir geležine uždanga atskirtus Lietuvos kino ekranus, aktorės vardas čia tapo žinomas jau sovietmečiu. „Antrasis savaitės filmas – prancūzų „Nuotykių ieškotojai“ – sutraukė žiūrovų minias jau dėl kitų priežasčių. Tie, kas pasiilgo ekrane spalvingo, kupino nuotykių reginio, čia ras (bent iki pusės filmo) daug įdomaus. Meistriška režisūra, puiki aktorių – tarp jų Kanados lietuvaitės Džoanos Šimkus – vaidyba, tobulas operatoriaus darbas…“ – apie populiarumo Lietuvoje nestokojusį R. Enrico filmą tuomet spaudoje rašė Saulius Macaitis.

Lyg būtų maža madų ir kino, Prancūzijoje J. Shimkus dar sugebėjo ir išleisti kelis sėkmingus muzikinius singlus, ryškiausias jų – „Tie kvaili žodžiai“ (Ces mots stupides, 1967 m.). Tai kartu su dainininku Sacha Disteliu įrašyta populiarios amerikiečio C. Carsono Parkso dainos „Something Stupid“ (1966 m.) versija prancūzų kalba. JAV šią dainą išpopuliarino Frankas ir Nancy Sinatros, na, o Prancūzijoje – Sacha Distelis ir Joanna Shimkus.

Dainavo ji ir filme „Teta Zita“, filmo dainos išleistos atskira plokštele, įsimintina šio filmo daina „Pasaulis išprotėjęs“ (Le monde est fou, 1968 m.).

J. Shimkus karjera neapsiribojo Prancūzija. Didžiojoje Britanijoje ji filmavosi kartu su legendine Elizabeth Tyler, tuometiniu jos vyru Richardu Burtonu ir seru Noeliu Cowardu. Tiesa, keistoka drama „Boom!“ (rež. Josephas Losey, 1968 m.) gerai nevertinta nei kritikų, nei žiūrovų. Tačiau filmą „Čigonas ir nekaltoji“ (The Virgin and the Gypsy, rež. Christopheris Miles, 1970 m.), kuriame vaidino kartu su italu Franco Nero, kritikai liaupsino tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek kitoje Atlanto pusėje – JAV.

Dar 1967 m. aktorė gavo pasiūlymą vaidinti Holivude, filme „Prarastas žmogus“ (The Lost Man, rež. Alanas Robertas Aurthuras, 1969 m.). Filmas pasakojo apie karingai nusiteikusį kovotoją už juodaodžių teises Džeisoną Higsą (akt. Sidney Poitier). Su savo bendraminčiais jis nutarė įvykdyti apiplėšimą, kad gautų pinigų, kurie padėtų ištraukti kitus jų draugus iš kalėjimo. Žinoma, įvykiai klostosi ne pagal planą, Džeisonas priverstas bėgti nuo policijos, o slapstytis jam padeda baltaodė socialinė darbuotoja Ketė (akt. Joanna Shimkus). Tarp poros užsimezga romanas – jie miršta vienas ant kito rankų, kovodami.

Laikotarpio dvasia alsuojantis filmas bandė keisti nusistovėjusį S. Poitier įvaizdį ekrane. Dažniausiai jis vaidino tolerantiškus personažus, savišvieta ir sunkiu darbu siekiančius įrodyti savo tiesas, o čia jis tapo karingu maištininku, nesibodinčiu dėl tų tiesų kovoti ginklu.

Dėl lygių pilietinių teisių S. Poitier tikrai kovojo, bet ne ginklais, o darbais, pasirūpino, pavyzdžiui, tuo, kad beveik pusę šio filmo techninės grupės sudarytų afroamerikiečiai darbininkai. Tačiau naujo filmo įvaizdis jam netiko – jis kritikų buvo sutiktas nepalankiai, juo liko nepatenkinti tiek juodieji, tiek baltieji žiūrovai. Visgi darbas filmavimo aikštelėje nebuvo be vaisių – ekrane gimęs Sidney ir Joannos romanas netruko persikelti į realybę.

Nežinia, kaip viskas vyko. J. Shimkus teigė, kad iki filmo kūrimo ji net nenutuokė, kas yra tas S. Poitier. Tai – mažai tikėtina, juk po filmų „Nakties karštyje“ (In the Heat of the Night, rež. Normanas Jewisonas, 1967 m.) ir „Spėk, kas ateina pietų“ (Guess Who‘s Coming to Dinner, rež. Stanley Krameris, 1967 m.) jis buvo vienas žinomiausių to meto aktorių. Na, o S. Poitier tikrai priešinosi prodiuserių norui, kad filme vaidintų J. Shimkus, tiesa, su aktore tuomet jis dar nebuvo pažįstamas.

Tikra, kad nei vienas, nei kitas į santykius nesiveržė – Sidney buvo neseniai išsiskyręs, Joanna – neseniai susižadėjusi. Bet praėjus trejiems metams po filmo premjeros pora jau sūpavo kūdikį – mergaitę Aniką, dar po metų gimė antroji dukra Sydney. Praėjus dar keleriems – pora pagaliau susituokė ir santuokoje išgyveno beveik pusę amžiaus, iki pat aktoriaus mirties.

Tarp dviejų aktorių netrūko panašumų. Tiek Joanna, tiek Sidney buvo kilę iš skurdžių šeimų, tačiau abu puikiai žinojo, ką reiškia savo talentu ir darbu išsikovoti vietą po saule, abu jau buvo spėję pasikaitinti ir šlovės spinduliuose. Na, o rasės klausimas, kaip teigė J. Shimkus, jos netrikdė – užaugusi Kanadoje, odos spalvai ji neteikė tokios didelės reikšmės kaip kaimynai iš JAV. Pastarojoje šalyje S. Poitier teko ne kartą susidurti su rasizmu ir diskriminacija.

Tiesa, ne visi buvo tokie supratingi kaip J. Shimkus. Situacija kiek priminė filmo S. Poitier hito „Spėk, kas ateina pietų“ scenarijų – jauna mergina pirmą kartą parsiveda savo mylimąjį į namus susipažinti su savo liberaliais tėvais, tačiau tėvai net neįtaria, kad jos mylimasis – juodaodis. Sutrikusių tėvų laukia išbandymas – ar jie liberalūs tik žodžiais, ar tikrai yra pasiryžę priimti jaunuolį į savo šeimą? Filmas buvo drąsus kūrinys, jo pasirodymo metu tarprasinės santuokos dar buvo uždraustos septyniolikoje JAV valstijų.

Sutrikusi atrodė ir išeivijos lietuvių spauda. J. Shimkus lig tol čia buvo giriama kaip puiki lietuvių aktorė, džiaugiamasi, kad ji nuolat pasaulio žiniasklaidoje primena savo lietuvišką kilmę. O kaip reaguoti dabar?

Jau anksčiau išeivijos spaudoje buvo susirūpinta, atrodo, ir smulkesniais aktorės paklydimais. Štai Algirdas Gustaitis, aptardamas filmą „Čigonas ir nekaltoji“, apgailestavo, kad filmo kūrėjai „suniekino“ lietuvaitę, „privertę“ ją apsinuoginti ekrane: „Joana Šimkutė režisoriaus nurėdoma ir aprėdoma, kaip lange pastatytas manikenas. Tas nėra nei menas, nei vaidyba, nei psichologija, nei pirmoji nekaltybės žaizda. Man buvo gaila Šimkutės. Filmas skatina lietuvaitę apsinuoginti ir save suniekinti. Tai joks menas“, – rašė jis Kanados lietuvių laikraštyje „Tėviškės žiburiai“.

Tiesa, žurnalistas pripažino ir neabejotiną aktorės talentą: „Joaną Šimkutę, jei ir nežinotum, kaip ji atrodo, atskirtum. Matyti gera laikysena, vaidyba, nors vaidmuo sunkiai įtikinamas.“ Iškilus Joannos ir Sidney santykiams, viskas tapo dar komplikuočiau, netrūko ir latentinio rasizmo: „Aktorė Joanna Shimkus pagimdė juodą mergaitę“, – skelbė JAV lietuvių „Naujienos“.

Išeitis iš padėties buvo paprasta. Aktorė lietuvių spaudoje buvo tiesiog primiršta. Viena vertus, tai padaryta pasinaudojus pasirodžiusiomis žiniomis, kad ji – visai ne lietuvė, o jos tėvas – Lietuvos žydas. Tiesa, pastarasis teiginys, atrodo, buvo kiek pritemptas. Neatrodo, kad žydu save laikė pats J. Shimkus tėvas, santuokos liudijime savo tautybę jis nurodė kaip „lietuvis“, tikėjimą – „katalikas“, pati aktorė vaikystėje taip pat mokėsi katalikiškose mokyklose. Galbūt žydė buvo J. Shimkus močiutė iš tėčio pusės, senelio Jono žmona (dokumentuose ji nurodyta kaip Anna Arman), bet tai dar reikėtų patikslinti.

Kita vertus, primiršti save pagelbėjo ir ji pati. Susilaukusi vaikų su aktoriumi, ji pasitraukė iš aktyvios karjeros kine ir gyvenimą paskyrė šeimai. Sėkminga S. Poitier karjera tai leido lengvai įgyvendinti, žmona jį nuolat lydėjo dar ilgame jo profesiniame kelyje. Atrodo, pati to niekuomet nesigailėjo, teigė – visuomet norėjusi atsiduoti ne aktorystei, o šeimai. Nuo 1972-ųjų ekrane neapsirodė nė vienas rimtesnis filmas su kadaise žymia aktore. J. Shimkus privengė žurnalistų dėmesio, retai davė interviu. Paaugus vaikams, į kiną negrįžo, savo malonumui ėmėsi ne tokios viešos – interjero dizainerės – veiklos.

Tiesa, aktorės sugebėjimų ji tikrai neprarado, ir tai įrodė sutikusi vaidinti keliuose nedideliuose filmuose. Štai 2010 m. sukūrė vagių būrelio – švarinančio namus jų šeimininkams išvykus į keliones – viršininkės vaidmenį (pirmąjį po 38 metų pertraukos!) trumpametražiame filme „Kiemo išpardavimas“ (Yard Sale, 2010 m.).

Sugrįžimo paslaptis? Filmo režisierė, vyriausia Joannos ir Sidney dukra – Anika. Kiti aktorės vaidmenys – taip pat artimųjų kurtuose filmuose. Sėkmingą aktorės karjerą šiandien tęsia ir jos dukra Sydney Tamiia Poitier.