Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų. I tomas by www.mintis.eu - Issuu

Page 1


Iš lenkų kalbos vertė

Ire na Kat i l i e nė

MINTIS VILNIUS

2014


UDK 94(474.5-25) Kr81

Versta iš Józef Ignacy Kraszewski, Wilno od początków jego do roku 1750. Tom I, Na nowo poprawiony i przerobiony. Wydanie Adama Zawadzkiego, Wilno: Nakładem i drukiem Józefa Zawadzkiego, 1840.

Knygos leidimą parėmė

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

ISBN 978-5-417-01083-5 ISBN 978-5-417-01084-2

© Vertimas į lietuvių kalbą, Irena Katilienė, 2014 © Įvadas, Elmantas Meilus, 2014 © Apipavidalinimas, Romas Dubonis, 2014 © MINTIS, 2014


J. I. Kraševskis

VILNIUS NUO JO PRADŽIOS IKI 1750 METŲ – Dux Vilnam fundat et urbem, Lithuanas inter, quae tantum prominet urbes, Quantum inter reliquos noctis micat Hesperus ignes. [Kunigaikštis tad Vilnių įkūrė – miestą, Kursai taip tarp lietuviškų miestų iškilęs, Kaip tarp kitų nakties šviesulių žiburiuoja Hesperas.] Dan. Hermanni Boruss. Stephaneidos* Lib. I. 1582

I TOMAS Naujai pataisytas ir pakeistas

/Vilniaus miesto herbas/ SIGILVM CIVIT. VILN. ANN.VII.VRB. COND. INST. Išleido Adomas Zavadzkis VILNIUS Juzefo Zavadzkio lėšomis 1840 * Danielis Hermanni Borussi, Stephaneis Moschovitica – vokiečių humanisto ir poeto Danieliaus Hermano Prūso (Ca 1543 Neidenburge – 1601 Rygoje) eiliuota poema lotynų k. apie Stepono Batoro karą su Maskva, išleista 2 knygomis Gdanske (Gedanum) 1582 metais.

III


/Kairėje pusėje, priešlapyje, iliustracija/: DIDYSIS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIS VYTAUTAS Vilnius. J. Ozemblovskio litogr. (Iš 1840 metų leidinio)

VILNIUS Leista spausdinti, įpareigojant Cenzūros komitetui įteikti teisiškai nurodytą skaičių egzempliorių. Vilnius 1839 m. rugsėjo 17 d. Cenzorius PAVELAS KUKOLNIKAS


JO ŠVIESYBEI KUNIGAIKŠČIUI DOLGORUKOVUI Jo imperatoriškosios didenybės generolui adjutantui, generolui poručikui, Vilniaus kariniam gubernatoriui, Gardino, Minsko ir Balstogės generalgubernatoriui, Aleksandro Nevskio, Baltojo Erelio, Šventosios Anos – pirmojo laipsnio, imperatoriaus karūna papuošto, ir ketvirtojo laipsnio, lygaus / prilygstančio su apaštalais kunigaikščio Vladimiro – antrojo laipsnio, Didžiojo Kryžiaus; svetimšalių: Prūsijos Karalystės – už nuopelnus, Badeno – už karinius nuopelnus, Persų liūto ir Saulės pirmojo laipsnio ordinų kavalieriui ir t. t., ir t. t. Kaip neblėstančio dėkingumo Ir didžiausios pagarbos įrodymo ženklą šį kūrinį skiria Autorius.

V


Tu r i n y s

Įvadas IX Nuo leidėjų XXV Paaiškinimai XXIII Autoriai ir veikalai, cituojami šiame tome

XXXII

ĮVADAS 1. Geografinė ir fizinė ir padėtis 2. Dirvožemio sudėtis 3 3. Temperatūra 5 4. Lietuvių kilmė 6 5. Lietuvių kalba 8 6. Runos, lietuvių raštas 10

1

PIRMOJI DALIS Bendra miesto istorija iki 1750 metų 14 1. Valdančiųjų kunigaikščių kilmė ir t. t. 2. Gediminas 32 3. Algirdas 47 4. Jogaila 59 5. Lietuvos padėtis iki 1387 metų 70

VII

14


6. Krikščioniškasis Vilnius 867 7. Vytautas Vilniuje 105 8. Švitrigaila, Žygimantas, Kazimieras Jogailaitis 150 9. Aleksandras 180 10. Žygimantas [Senasis] 211 11. Žygimantas Augustas – didysis kunigaikštis 234 12. Žygimantas Augustas veikliai viešpatauja Didžiojoje Kunigaikštystėje 258 13. Žygimantas Augustas 268 14. Henrikas Valua ir Steponas Batoras 312 15. Zigmantas Vaza 329 PRIEDAS. Apie Strijkovskį ir jo kroniką

VIII

378


Įvadas

I 1 G e og r af i nė i r f i zi nė p ad ė t is Vilnius įsikūręs ties 54º41’0” geografinės šiaurės platumos, o jo geografinė rytų ilguma siekia 22º57’45”(1). Iškilęs viršum jūros lygio per 306 paryžietiškas* pėdas, vieną colį, dvi linijas(2). Miestas išsidėstęs iš trijų pusių kalnais apjuostame slėnyje, kurį kadaise dengė neperžengiamų miškų juosta. Iš vakarų ir pietų jį supa Paneriai, atokiau, šiaurėje, – Šeškinė. Prie pat miesto stūkso smėlingos kalvos, prie kurių kitados Vilnios (Vilnelės) ir Neries (1)

Pasak seniausių stebėjimų – ties 49−18º ilgumos ir 54−52º platumos. Počobuto stebėjimais (Dziennik Wileński, 1815, I, 2): išsidėstęs prie 54°41’2’’ platumos. Miechovita (ed. 1521 u Vietora w Krak., f. IIII) nurodo: Vilna, ut aestimo (non enim vidi Litvaniam) 50 gra. lat. vero secundum experimentatores, et qui instrumentis astronomicis viderunt 57 gra– [Vilnius, kaip man atrodo, yra (tačiau nesakau to apie Lietuvą) – 50 laipsnių, o pasak tyrinėtojų, astronominiais prietaisais vertinusių − 57 laipsnių platumoje]. * Paryžietiška / prancūziška pėda – ilgio matas; terminas, naudotas Prūsijoje iki XIX a. vidurio; 32,484 cm. (2) Neries paviršius prie Šv. Jokūbo [bažnyčios] viršum jūros lygio iškilęs per 295,91’ paryžietiškų pėdų (Dziennik Wileński, 1815, p. 2).

1


Įvadas

upių santakoje kūrėsi pirmosios gyvenvietės. Bemaž visiškai atviras šiaurės vėjams, kurie jo temperatūrą vėsina, atvykstančiajam matomas tik iš šios pusės nuo tolo, iš kitų pusių taip pridengtas kalnais, kad tik pro vartus įžengusiam atsiveria nusidriekęs prie kojų. Aplink dideliu atstumu tirštai pribarstyta ežerų ir pelkių, seniau kelionėse į šią sostinę laikytų nemenka kliūtimi(3). Dar XVII a. tarp Vilniaus ir Polocko plačiai tęsėsi likučiai miškų, kitados dengusių visą šią sritį(4). Apylinkių žemė smėlinga, tačiau žemdirbystei tinkama, jos vertė XVII  a. buvusi tokia aukšta, kad niekur nenorėta jos priimti(5). Geriausiai žemės puikumą įrodo nepaprastas vaisių pigumas, kokiu visada Vilnius išsiskirdavo(6). Apylinkių slėniuose paplitusios įvairių rūšių gėlės, tarp jų, kaip rašo Jankovskis(7), esama labai retų ir gražių. Botanikai Žiliberas* ir Jundzilai** daug jų surinko, ypač aplink (3)

Vide Atlas Mercatora, Brauna, Jansoniusa [žr. Merkatoriaus, Brauno ir Jansonijaus atlasą], kur rašoma, kad tik žiemą, kai užšąla pelkės, į Vilnių būdavo galima nusigauti, ir tai kelyje orientuojantis pagal žvaigždes. (4) Rzączyński, Trac. V, Sec. II, p. 159: Inter Vilnam et Polociam numerosi lacus, in illis Smarides cubitales [Tarp Vilniaus ir Polocko gausu ežerų, juose veisiasi žvynuotosios smaridės]. Idem., Trac. V, S. III, p. 165: Tractus inter Vilnam et Polociam non sine crebris paludibus [Kelias tarp Vilniaus ir Polocko ne be tankių pelkynų]. Herberstein, Com. Rer. Moschov., Trac. VII, S. I., p. 186: Inter Vilnam et Polociam ingentes silvae, num ad quinquaginta milliaria germanica excurrentes [Tarp Vilniaus ir Polocko bekraščiai miškai nusidriekę per bene penkiasdešimt tūkstančių germaniškų [germaniška mylia – 7,5 km] mylių]. (5) Czacki, O prawach. (6) Polonia Crassinii. (7) Jis sudarė Kalendarz Flory Wileńskiej. Žr. Dziennik Wileński, 1817, nr. 28, p. 397. * Žanas Emanuelis Žiliberas (Jean Emanuel Gilibert, 1741–1814) – prancūzų gamtininkas, Liono medicinos kolegijos anatomijos, chirurgijos ir gamtos istorijos profesorius, Gardino medicinos mokyklos įkūrėjas, nuo 1781 m. – Vilniaus universiteto Gamtos katedros profesorius, tais pat metais įkūrė Vilniaus universiteto botanikos sodą. ** Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761 m. gegužės 6 d. Jasionyse, dab. Gardino sritis, Varenavo rajonas – 1847 m. balandžio 27 d. Vilniuje; palaidotas Bernardinų kapinėse) – Lietuvos mokslininkas filosofas, publicistas, botanikas, geologas.

2


Įvadas

Ribiškes. Tai menki likučiai tos galingos vegetacijos, dar XIII a. tankiu mišku dengusios vėliau miesto užimtus slėnius ir kalnus, kur laukiniai žvėrys – taurai, stumbrai, briedžiai, lokiai – gulinėjo, o vėliau šventyklos, pilys, rūmai ir pirkelės turėjo rastis. Visada tokia esti pradžia miestų: jiems privalo nusileisti neįžengiamos girios ir laukiniai jų gyventojai, dėl kurių [miestų] visagalė žmogaus ranka pažemina kalnus, nukreipia upių vagas, išlygina slėnius.

2 Di r vože mi o su d ė t is Vilniaus apylinkėse gausu ežerų (garsiausi jų – Trakų ežerai: istoriniais atminimais ir skalaujamomis pilies liekanomis)(8), bemaž visur dirvožemis tolygus, sudarytas iš susimaišiusio su moliu kalkių tufo, kur ne kur dengiančio ežerų pakrantes juosiančių smiltainio uolienų nuolaužas. Visi kalnai – sąnašiniai(9). Tačiau du šaltiniai mieste: vienas ties Pilies kalnu, kitas – Lyglaukiuose*, pirmasis – sieringos prigimties, antrasis – geležies prisotintas. Dalis miesto (senosios Pilies ir Šventovės** apylinkės) stovi ant pelkėto, šaltiniuoto grunto, kitos – ant smėlio, po kuriuo pasitaiko molis. Randami tokie miesto ir jo apylinkių žemės sluoksniai(10). Juozapas Jundzilas (1794 m. sausio 6 d. Gormanuose, dab. Gardino sritis – 1877 m. balandžio 5 d. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse) – Lietuvos botanikas floristas. Dėdė – Stanislovas Bonifacas Jundzilas. (8) Civitas Trocensis, quatuor a Vilna milliaribus posita, cingitur paludibus inaccessibilibus, atque etiam in tensissimo frigore, non plane constringuntur [Trakų miestas nuo Vilniaus už keturių mylių įsikūręs, juosiamas nesuskaičiuojamų pelkių, netgi spaudžiant stipriausiam šalčiui, ne visiškai užšąlančių]. Starov. Pol. Cellar. Descriptio Regni Pol., Rzączyński, p. 165. (9) Dzien. Wileński, 1827, VI, 246. * Lyglaukiai – rytinė Vilniaus miesto dalis į šiaurę nuo Belmonto ir į pietus nuo Antakalnio kapinių. ** Katedros. (10) Jakowicki, Dzien. Wileński, 1830, III, 72.

3


Įvadas

1. Storas, dažnai kelių dešimčių uolekčių, smėlio sluoksnis glūdi kalnuotame paviršiuje, o žemumose ir paupiuose jame pasitaiko pakartotinės formacijos suspausto kriauklinio kalkakmenio nuolaužų, be kita ko, daug gražių petrifikacijos darinių. Iškilesnėse vietose ir žemės gelmėse skurdžiai tėra apvalių akmenų, kurių daug pasitaiko slėnių paviršiuje. 2. Po smėliu slūgso sluoksnis paprasto raudonojo molio, liaudiškai vadinamo krosnių moliu, netinkamo plytoms dėl pernelyg didelio kalkakmenių kiekio. Išdegtas jis traukia drėgmę iš aplinkos ir skilinėja gabalais, ore išdžiūsta ir kietėja. 3. Po raudonuoju moliu aptinkamas paprastojo molio sluoksnis, geltonai izabelinės spalvos*, geltonojo mergelio rūšis. Jo savybės: reaguoja su rūgštimis, liesti yra švelnus, ore džiūdamas subyra į dulkes. Įvairiaspalves šio puodams žiesti tinkamo molio gyslas liaudis vadina rože; jame nepasitaiko nei kalkinių, nei jokių kitų akmenukų. Išdegtas kietėja, bet ne taip smarkiai kaip raudonasis; užtat netraukia drėgmės, neskilinėja ir dėl tinkamumo plytoms vadinamas plytiniu. 4. Po mergelinguoju moliu aptinkamas akmenuoto žvyro sluoksnis, siekiantis vandenį, arba kelių colių storio stambiai grūdėto kalkinio smiltainio sluoksnis. Miesto apylinkėse, sąnašinėse kalvose, esama uolienų, vienalyčių iškasenų, arba mineralų, ir organinių būtybių iškasenų (fosilijų)(11). Baltas granitas su pilkšvu lauko špatu – retas, kur kas labiau paplitęs granitas su raudonu lauko špatu, kai kada – ir su šerlo** kristalais. Neries dugne netoli Vilniaus(12) rastas cinamono akmuo*** – labai gražus, vienoje pusėje paviršius iškilus, kitoje – įdubęs, colio ilgio ir pusės colio pločio. * Izabelowy – murzinai gelsvos, šviesiai rusvos, sartos spalvos (koń izabelowy). Žodžio kilmė siejama su legenda apie Ispanijos karalienę Izabelę I, davusią žodį nekeisti marškinių, kol nebus išlaisvinta Granada. (11) Idem, ibidem, p. 82. ** Šerlas – mineralas, juodasis turmalinas. (12) Idem, ibidem, p. 88. *** Hesonitas (esonitas, cinamono akmuo) – silikatų klasės granatų grupės mineralas, grosuliaro atmaina.

4


Įvadas

Iš organinės kilmės iškasenų(13) rasta: krūminis dramblio dantis, vienas kitas mamuto kaulas ir šios fossilia smėlyje, prie Neries ir Vilnelės krantų: ostracites, terebratulites, amonites, (retai) umbilicites, bolemnites, orthoceralites (dažnai) echinites, trochites (dažnai) epitomites, tubiporites, milleporites, iridites, fungites, releporites, eschorites. Prie jų dar dera pridėti šias(14): Coenides juniperinus, C. intertextus, Pocillipora approximata, Porites acerosus, Astrea ambigua, A. pentagona, A. favosa, Antophyllum cespitosum, Flossularia corelligera, F. luxurians, Sancinulla organon, Lam. Cylindripora serpuloïdes, Harmodites cancellatus, H. elegans, H. radians, Favosites gothlandicus, F. reticulum – dažnas, kaip ir Catenipora escheroïdes, C. exilis, C. reticulata (retai) ir Halynides Jakovickii(15).

3 Te mp e r atū r a Vidutinė temperatūra veikiau vėsi negu karšta; prie to prisideda iš pietų ir rytų juosiantys kalnai, atvira erdvė iš šiaurės, pelkių ir ežerų artumas. Vidutinė temperatūra siekia + 4,854 laipsnio pagal Reomiurą, nors pagal geografinę miesto padėtį turėtų siekti apie + 7,5 laipsnio. Tad fizinė miesto padėtis keičia geografinės padėties lemiamą temperatūrą maždaug 2,646 laipsnio, ir tai, atrodo, susiję su jau aptarta menka priedanga iš šiaurės ir uždarumu iš pietų ir rytų. Žinome, kad Azija yra gerokai iškilusi virš jūros lygio, todėl iš ten pučiantys vėjai šaldo Vilniaus atmosferą vasarą, o žiemą atneša žvarbų šaltį. Pavasaris paprastai prasideda sulig balandžio pradžia – maloniais orais ir temperatūra, tačiau netrukus Laplandijoje ir (13)

Idem, ibidem, p. 91. Apibrėžti prof. Eichvaldo. (15) Apibrėžtas Fišerio. (14)

5


Įvadas

Norvegijoje ima tirpti sniegas, o Vilniuje įsitvirtina šiaurės vėjas, baigiantis gegužei atnešantis sniegą ir šalnas. Paprastai šilčiausi būna liepa arba rugpjūtis, šalčiausi – gruodis ir sausis. Vyraujantys vėjai: pietvakarių – su lietumi ar sniegu, rytų ir šiaurės rytų – lydimi giedros(16). Ilgiausia diena Vilniuje trunka septyniolika valandų.

II 4 L i e tuv ių k i l mė Apie pirmykštę krašto, kuriame įsikūręs Vilnius, gyventojų kilmę nieko tikra, kaip ir apie daugelio kitų, negalima pasakyti. Juos kildina įvairiai, vadindami alanų, neurų, vendų, giminingų estams, gerulų ir net italų mišiniu. Teko skaityti netgi apie kažkokius prie Vilniaus esą gyvenusius trogloditus*, kurių bendriniu vardu, reiškiančiu „laukinius žmones“, nevykusiai norėta pavadinti kažkurią atskirą gentį(17). Trumpai papasakosime apie Lietuvoje gyvenančias ar per amžius į ją suplaukusias tautas. (16)

Vidutiniškai barometro aukštis Vilniuje pakyla iki 27,8,910. Vidutinė metinė jo osciliacija − 20’557. Termometro − 44°448; visa tai – Jano Sniadeckio patvirtintais duomenimis. * Trogloditas – iš gr. k. žodžio τρωγλοδύτης – gyvenantis urve, dykumoje. (17) Rękopisma Źelizów. Žr. apie tai mūsų žinutę, išspausdintą Wizerunki, Poczet I, nr. IX; apie trogloditus žr. Herodotą, kur sakoma, kad jie gyvenę Arabų įlankos pakrantėse; kitoje vietoje apie jų buveines Vakarų Afrikoje mini. Herodotas pirmasis rašė apie trogloditus: pasak jo, tai buvę žmonės, gyvenantys urvuose, besimaitinantys driežais ir žalčiais. Lyg ir esą trogloditų ženklų Kryme, į kur galėję atkeliauti iš Egipto. Paprastai jų senovinį gyvenimą žymi urvai ir olos, tačiau pavadinimo išvedimas iš žodžių: τρωγλη, caverna ir δυω, induo atskleidžia, kad τρωγλοδυται yra bendrinis laukinių žmonių, gyvenančių urvuose, pavadinimas, nereiškiantis tam tikros giminės ar tautos. Randami Vilniaus apylinkėse urvai galbūt ir leido sukurti tuos trogloditus.

6


Įvadas

Nežinoma, ar šis kraštas seniausiais laikais turėjo savo autochtonus. Aišku tai, kad Herodoto laikais prie Eridano žiočių (Vyslos ar Rodūnios*) jau gyveno kažkokios gentys, prekiaujančios gintaru. Vėliau, Plinijaus laikais, čia rasime iš už Dniepro ir Dono regiono išėjusius neurus, garsius raganavimu, susimaišiusius su panašiais atvykėliais – gelonais ir budinais. O alanai ir gerulai, iš kurių kildinami ir lietuviai, šioje žemėje turėjo pasirodyti dar vėliau: ir nors tikslaus laiko, kada jie apsistoję prie Baltijos jūros, negalima sužinoti, tačiau tai veikiausiai atsitiko gerokai po Kristaus. Venedų pakrantėje susimaišė įvairios klajoklių ordos, traukiančios į Vakarų Europą. Alanai, išstumti hunų, pirmiausia turėjo sustoti Lietuvoje. Hunai, Amiano Marcelino** liudijimu, veikiausiai gyvenę prie Chrono (Nemuno), sarmatų ir masagetų*** kaimynystėje, vėliau plėšikaudami jie nuklysdavę toli į vakarus ir, iš tų klajonių parnešdami Romos civilizacijos nuotrupų, grįždavę į senąsias buveines. Gerulai, kaip kadaise hirai, apsigyveno Venedų pakrantėje tik V a. po Kristaus sugrįžę iš žygių į romėnų valstybę – vieni apsistojo Meklenburge, kiti – Lietuvoje. Lietuvių kilmė iš gerulų patvirtinama kalbos panašumu su Meklenburgo verulais. Mirus Atilai, to amžiaus (V a.) vidurys buvo didžiausio tautų išsibarstymo ir jų vėlesnio įsitvirtinimo nuolatinėse gyvenvietėse metas. Bet nežinia, * Radunia, Raduna (Reduniô, vok. Radaune) – kairysis Motlavos intakas. ** Amianas Marcelinas (Ammianus Marcellinus) – graikų kilmės IV a. romėnų istorikas, Tacito istorijos tęsėjas, Rerum gestarum libri autorius; iš 31 parašytos knygos mūsų laikus pasiekė 18. *** Žr.: Pietro U. Dini, „Illuc erant leones: paleokomparatyvistinės idėjos apie Žemaitijos bei žemaičių vardą“, Baltistica XXXVII (2) 2007, p. 307–315. Klaidingą Piccolominio interpretaciją kartojo ar mėgino patikslinti jo sekėjai. Straipsnio autorius mini Enėjaus Silvijaus Piccolominio veikalą De Europa, išleistą Bazelyje 1458 metais. Ten minima nedidelė tauta, gyvavusi tarp Livonijos ir Prūsijos, vadinama Massagete. Iš tikrųjų masagetai, kaip žinome iš Herodoto, yra prie Kaspijos jūros gyvenusi skitų (iranėnų) kilmės gentis.

7


Įvadas

kiek ir kokių tautų perėjo Lietuvos žemę nuo neurų ir gelonųbudinų laikų, negalima tiksliai įvertinti, kokių daugiau ar kokių mažiau apsigyveno prie Baltijos jūros. Be to, nors ir šmėsčioja istoriniai pėdsakai tautų, galimų priskirti prie lietuvių seniausiais amžiais, turimos užuominos dažniausiai žymi Baltijos pakrantės gyventojus, nemoko mūsų nieko apie Lietuvos, kurioje maišėsi ir įsitvirtino įvairios gentys, vidinę situaciją. Negreitai kaip reikiant bus išsklaidyta praeitį dengianti migla, negreitai liausimės remtis vien tik spėlionėmis. Griežtai tariant, jei šios praeities paslaptys kada nors ir išaiškės, iš jų atskleidimo ne tokia didelė bus nauda, apie kokią galėtų svajoti senovės tyrinėtojai. Darbas ieškant tautų ištakų neturi pabaigos, nedėkingas ir sunkus, atrodo dar tuštesnis, nes visi įrodymai grindžiami persipynusiais mažai nusituokiančių autorių, nuo tolo iš pasakojimų rašančių geografų padavimais ar slidžiais pavadinimų ir kalbos žodžių panašumais. Tad čionai pasiliekame prie įprasto lietuvių kilmės aiškinimo, išskirdami tik kalbos atžvilgiu dvi tautų gentis apie Vilnių: rusėnus ir lietuvius. Tos dvi šnektos ribojasi tarpusavyje Vilniaus apylinkėse, tačiau pats miestas plyti tarp rusėnų. Gali būti, kad pastarųjų kalba per dažnus santykius su senąja sostine užėmė pradinę lietuvių [kalbos] vietą, tačiau jokių to įrodymų nėra.

5 L i e tuv ių k a lb a Kalbant apie lietuvių kalbą, ji daug kam senųjų gerulų kalbą neveltui primena(18), kiti, nežinau kodėl, sprendžia ją galint būti šaka slavų kalbos, susimaišiusios su finų(19). Tikra tai, kad ir slavų, (18)

Be kitų − Pinckerton, Recherches sur ľorigine et les divers etablissements des Scytes ou Gots, servant ďIntroduction, à ľhistoire ancienne et moderne de ľEurope, par L. Pinckerton, trad. de ľAngl., Paris, An. XII, p. 27. (19) Tooke, Vue de Russie, T. I, p. 455.

8


Įvadas

ir finų kalbos jai kuriantis turėjo įtakos, tačiau ne tokios didelės, kad jas derėtų laikyti svarbiausiomis užuomazgomis. Sutikus, kad lietuvių kalba kilusi iš gerulų, jos susiformavimą tektų priskirti IV ar V a. po Kristaus: mat germanų ar gotų padermės gerulai istorijoje pasirodo III a. po Kristaus, o šiaurėje tarp Elbės ir Oderio apsigyvena V a., prieš tai nepaliaujamai klajoję išilgai slavų kraštų. Ir tik tuo metu pradeda formuotis lietuvių kalba, maišydamasi su slavų ir finų [kalbomis]. Filologai įžvelgia lietuvių ir trakų bei islandų kalbų panašumų. Tai galutinai patvirtina islando Snorio Sturlusono* kelionės aprašymas: XIII  a. apie Trakus ir Vilnių, sava kalba šnekėdamas su čionykščiais gyventojais, keliautojas buvęs suprastas(20). Tai, kad lietuvių kalba panaši į sanskritą, turintį kilmės ryšių su kitomis Europos [kalbomis], tik įrodo, jog yra gimusi lygiai, kaip ir jos, iš sanskritui giminiškos kalbos. Apskritai mokslininkai, atrodo, pernelyg daug dėmesio kreipia į materialų žodžių panašumą ir, juo remdamiesi, formuoja kalbų giminystę, neretai tariamą ar bent netiesioginę. Žodžių panašumas, kintantis ir nepastovus kalboje, beveik neturinčioje rašto ir nusistovėjusios tarties, nieko negali užtikrinti, ir galbūt tiriant tikrąją prigimtį būtų naudingiau nagrinėti kalbos formas ir mechanizmą. Lietuvių kalbos dialektai(21): 1. Lenkų-lietuvių tarp redinų**, Rečycos gyventojų, Vitebsko apskrityje(22). 2. Finlandijos, arba finų-lietuvių. 3. Kuršo prie Lietuvos ir Kuršo ribos. * Snorri Sturluson (1179–1241) – islandų poetas, istorikas ir politikas, Prose Edda autorius. Mūsų laikais, išėjus keliems Snorio Sturlusono veikalo leidimams su komentarais ir rodyklėmis, nė vienoje rodyklėje nerandama vietovardžių „Velni“ ir „Tryk“. Žr.: http://www.moscovia1. narod.ru/archivas/2003_2/: Stasys Bistrickas, „Kas įkūrė Vilnių“. (20) Čackis vadina „Snor-Sohn“, O prawach, T. I, p. 8. (21) Kepenas. (Dziennik Wil., 1828, nr. I, p. 3) Stenderis, Adelungas. ** Nepavyko identifikuoti. (22) Kepenas, l. c.

9


Įvadas

4. Suitų*-rusų, lenkų ir lietuvių mišinys. 5. Runės** salos dialektas(23).

6 Ru nos , l i e tuv ių r ašt as Visi tyrinėtojai sutaria, kad lietuviai turėję vartoti tik jiems būdingas runas, kaip slavai ir daugelis šiaurės tautų. Dėl runų kilmės kai kurie laikosi nuomonės, kad jos atėjusios į Pietų Europą iš šiaurės, iš vokiečių genčių (Nordmaenner) – danų ir švedų, bet atrasti vėlesni įrašai Totorijoje, Rusijoje ir pietinėje Panonijoje [dab. Vengrijoje] rodo beveik atvirkščią runų plitimo kryptį – iš pietų į šiaurę. Jos turėjusios iš Azijos ateiti į Europą pas etruskus, Panonijos*** ir Obodritų**** slavus, jeigu tos tautos, pasak vieno keliautojo slavofilo, pačios su savimi jų neatsinešė. Iš slavų jomis rašyti, palaikydami prekybinius santykius, išmoko danai ir t. t. Netgi esama tokių, kurie pritempdami runų pavadinimą kildina iš slavų kalbos, nors tai yra gotų žodis(24). Runų įrašus ant šalmų, iškastų pietinėje Stirijoje*****, pavyksta perskaityti slaviškai, o azijietišką jų kilmę atspindi rašymo būdas, * Suitai – etnografinė bendruomenė Latvijoje. Pats žodis „suitai“ kilęs nuo žodžio „jėzuitai“; tai Kurše gyvenantys katalikų bendruomenės nariai. Jie neseniai balsavo už savo nuosavą valsčių, Suitų nuovadą (Suitu novads). Žr. Gedimino Zemlicko interviu su Latvijos mokslų akademijos Senato pirmininku akad. Janiu Stradiniu (Janis Stradiņš), „Letonikos plačiąja bryde“, Mokslo Lietuva, 2008. http://mokslasplius. lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/8798733.html?page=0%2C0&%24 Version=1&%24Path=/ ** Ruhnu, Runö – Estijai priklausanti sala Rygos įlankoje, Baltijos jūroje, nuo XIII a. gyvenama švedų. (23) Adelungas; jam prieštaraudamas Kepenas šį dialektą priskiria prie švedų. Pasirodo, kad nė vienas gerai to nežinojo, o galbūt kaip tik tuo ryšiu jungiasi lietuvių ir islandų kalbos. *** Tikriausiai – ilyrų. **** Centras tarp Vismaro įlankos ir Šverino „jūros“. (24) Runen reiškia „rizen“, liet. „kasti“; gotų kalba. ***** Štirijoje.

10


Įvadas

būdingas Rytams – iš dešinės į kairę. Tai dar ikikrikščioniški slavų raštijos paminklai, rodantys, kad Jeronimas, Kirilas ir Metodijus (Kirilas ir Strachota) ne pirmieji čionai atnešė raštą. Esama ženklų, kad Lietuva turėjusi sau būdingas runas, nors jų vartojimas labai ribotas, o vėliau perėmusi biarmišką* abėcėlę, taip pat nedaugelyje paminklų pasirodžiusią. Kadangi tų lietuviškų raštų netgi įrodymų nesama, praverstų analogiški įrašai, rasti prie Oderio, giminingi lietuvių kalbai, ir mokymo bei naudojimo ženklai, kuriuos žinovai šioje kalboje įžvelgia(25). Vis dėlto rašto vartojimas, kaip jau sakėme, buvo labai retas ir ribojosi vien tik įrašais ant akmenų, įrankių, ginklų ir pan.

* Bjarmland ir Bjarmia – teritorija, minima norvegų sagose; IX a. norvegų pirklio vikingo Ottaro kelionėje šiaurine Dvina (Rusijos šiaurėje prie Archangelsko); iki Vikingų epochos ir geografiniuose aprašymuose iki XVI a. Mūsų laikais tai būtų Rusijos Archangelsko srities dalis. Žr. T. Narbuto III tomą: Biarmia, Permė ir t. t. (25) Bohusz, Pamiętniki Towarzystwa Warszaw. Przyjaciól Nauk. T. VI. Lietuvos ir lietuvių vardų kildinimų esama tiek daug ir tiek mažai jie tenkina, kad juos visus čionai praleisime. Pateiksime tik dėl originalumo mažiau žinomą Pretorijų (Orbis Gothici, L. II per Math. Praetorium Memelensem, Praep. Waiher. etc. A. 1689, Typ. Mon. Oliven., f. 16): Litvania Lieta quod fusum rectum et procerum significat, hinc Lietuve oficina est fusoria [Lietuva – lieta, kas reiškia tiesų ir ilgą liejinį, nuo čia – Lietuva yra liejykla].

11


P i r m o j i d a l i s

B e nd r a m i e sto istor ij a i k i 1750 me t킬


V I L N IAU S K R O N I K A

1 Va l d anč iųjų ku n i g ai k š č ių k i l mė i r t. t. Lietuvos metraštininkai Vilniaus įkūrimą priskiria tik XIV a., vis dėlto esama ir senesnių jo egzistavimo pėdsakų, tad negaliu jų apeiti, o sykiu pateiksiu ir įvairių Lietuvą valdžiusių kunigaikščių kilmės variantus. Strijkovskis ir vėliau Kojalavičius kalba apie Lietuvos kunigaikščius, kilusius iš kažkokio Palemono, atvykėlio iš Italijos, nemokėdami apibrėžti jo atvykimo laiko ir pasiremdami vien pramanais ar padavimais. Šiek tiek prie to apsistokime. Strijkovskis apie tą italų atvykimą į Lietuvą pateikia tris padavimus, pagal juos visada vadovauja Palemonas, ketvirtas – Dlugošo [padavimas] apie kažkokį Vilijų, Strijkovskio praleistas, kad jo aptariamųjų nesusilpnintų. Tačiau Dlugošo darbuose aptikęs užuominą, kad tasai italų atėjimas galėjęs vykti Julijui Cezariui ir Pompėjui kariaujant, to nusitvėrė, pasirėmė Floru*, ten atrado * Liucijus Floras (Lucius Annaeus Florus) – II a. romėnų istorikas, jam priskiriama „Epitome de Tito Livio bellorum omnium annorum DCC.“

14


1. V a l d a n č i ų j ų k u n i g a i k š č i ų k i l m ė i r t. t.

kažkokį Liboną ir taip, pridėjęs dar Romuvą, Libos upę ir Libavą*, dargi pats įtikėjo, kad tasai Libonas-Palemonas turėjęs į Lietuvą atplaukti. Prie to prisidėjo vienuolio Dmitrijaus rusų metraštyje** atrastas negirdėtas Palemonas, sunkumų tekėlė laikas, nes šiame metraštyje minėta kelionė nukeliama kur kas vėliau. Tačiau tai nesustabdė Strijkovskio: pats pirmiau leisdamas Goniec cnoty italų atėjimą V a. laikęs pernelyg ankstyvu, remdamasis Floru, Libava ir šiek tiek rizikuodamas, permetė šį įvykį į amžių prieš Kristų, 50 metus iki Jo gimimo, kad šiaip taip susietų su to meto istorija. Taip pasakojimas apie Palemoną, arba Publijų Liboną, plaukusį iš Etrurijos į Lietuvą, datuojamas 50 m. prieš Kristų. Antroji piligrimystė, kurios priežastis galėjo būti Nerono persekiojimas, minima lietuvių-rusų metraščių, pažymėta 57 m. po Kristaus. Trečioji, visai kitokia, Berastavicos rusų metraščio versija nukelia šią kelionę į V a. po Kristaus, Atilos laikus. Iš šių trijų padavimų Strijkovskis išrinko siekiančius seniausius laikus dėl to, kad Floro darbuose aptiko Liboną, o menamai ikikrikščioniškai lietuvių bajorijai norėjo suteikti kuo seniausią kilmę. Apipintos padavimu, šios pasakos, atrodo, ir būtų tokia istorija. Žinomas padavimas ir apie keliautojus italus, atvykusius į Lietuvą, galbūt ir gyvenvietes prie Baltijos, prekybinius emporijus – egzistavo padavimas žmonių lūpose, nenurodant amžiaus, priežasčių, vardų. Tas padavimas užgimė iš prekybinių santykių su Vakarais, iš antpuolių atgarsio, * Dabartinė Liepoja. ** Bychovco kronika, arba Lietuvos metraštis, – XIV a. pab.– XV a. pirmosios pusės istoriografinis kūrinys, Lietuvos metraščių Plačiojo sąvado plačiausias variantas. Manoma, kad ši kronika XVI a. trečiajame dešimtmetyje parašyta Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio ar, R. Jaso nuomone, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto iniciatyva. Bychovco kronikos nuorašą XIX a. pirmojoje pusėje turėjo Valkavisko apskrities teisėjas Aleksandras Bychovcas; tad kronika pavadinta jo vardu. Išspausdinta 1846 m. T. Narbuto rūpesčiu. Po jo mirties 1864 m. rankraštis dingo. 1971 m. išleista lietuvių kalba „Lietuvos metraščio“ pavadinimu. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarinės slavų kalbos išvertė ir komentarus parašė Rimantas Jasas.

15


P i r m o j i d a l i s. B e n d r a m i e s t o i s t o r i j a i k i 1 7 5 0 m e t ų

kai alanai ar gerulai grįždavo iš romėnų valstybių. Tik XV a. padavimai pradėta apdoroti ir įtraukti į kronikas, kad padėtų sukurti tam tikrą ikikrikščioniškos Lietuvos bajoriją, dėl kurios reiškėsi tautos ambicijos. Rusų metraščiuose, cituojamuose Strijkovskio, neabejotinai ne senesniuose negu XV ir XVI a., pasirodo du spėjimai apie italų atėjimą Nerono ir Atilos laikais. Tačiau tai buvo paprasti pramanai, labiau dėl genealoginės kilmės negu istorijos labui iš padavimo nukalti. Strijkovskis Palemono idėją ir vardą paėmė iš rusų metraščių, iš Dlugošo – Julijaus Cezario laikų keliones, iš Floro pridėjo Liboną ir taip sukūrė savo pasaką, kurioje viskas suplakta į vieną, datos nedera ir kertasi ir, nors užtaisas stiprus, šios istorijos pagrindas perdėm prieštaringas. Esama ir kitokių istorijų apie Lietuvos valdančiųjų kunigaikščių kilmę, iš jų, kaip visai priešinga Strijkovskiui, dėmesio verta XVI  a. Rusioje parengta genealogija, išvedanti Lietuvos valdovų giminę iš Polocko ir Rusios kunigaikščių(1) ir nesiekianti toliau (1)

Tai Lietuvos kunigaikščių genealogija pagal rusų metraščius, kaip ją Schlözeris, išvertęs į lotynų kalbą, išspausdino Geschichte von Littauen Kurland und Liefland, Halle 1785, 4, Anhang zum II Buch, 88 s. et sequ. Praleidžiu tik penkių tekstų variantus, Schlözerio nuomone, panaudotus Bašilovo surašant šią genealogiją, mat jie nieko naujo neduoda. Norėtume priminti, jog toji genealogija buvo sukurta XVI a. ir nežinia kokiais šaltiniais paremta. §1 A. M. 6637 (A. Christi 1129) Magnus Dux Mstislav, Vladimiri Monomachi filius, principes Poloticos Rogvoldoviczos bello aggressus est, urbemque Poltesk cepit: Rogvoldoviczi autem confugerunt Constantinopolim. Tunc temporis Litva tributum pendebat principibus Poloticis, suisque regebatur Hetmanis, urbium autem Litvanarum, quae nunc sub rege sunt, aliae tunc sub potestate principum Kievicorum, aliae Czernigovicorum, aliae Smolenicorum, aliae denique Poloticorum erant. Atque ab eo tempore Vilna urbs, metu Magni Ducis Mstislavi Volodimeroviczi, Ungrico regi tributum pendere adacta est. Vilnenses autem receperunt ad se, ex urbe C[onstantino]Poli, Principis Polotici Rostislavi Rogvoldoviczi filios, Davilium Knazum, eiusque fratrem Movkoldum Knazum. Et hic Davil, Movkoldi frater major, primus Vilnae princeps fuit. Ejus filii erant: Vid, vulgo Volk (lupus) dictus; et Erden Knazus. – Erdeni autem filius Christo nomen dedit, fuitque

16


1. V a l d a n č i ų j ų k u n i g a i k š č i ų k i l m ė i r t. t.

praesul Tverae: Andreae illi nomen erat. Is Petro Thaumaturgo infensus erat, multaque commenta contra illum scripsit. At Movkoldi Knazi filius erat Mindovg hujusque Mindovgi Kn. filii, Vyszleg et Domant. – Hunc Vyszlegum verae fidei defensorem sibi elegit Deus: Is enim a patre suo in montem Sinaiticum discessit, fidemque Christianum agnovit, baptizatusque est in nomen patris et filij et Spiritus Sancti: sacros libros didicit, monachusque factus est in Monte Sancto.Ubi quum tres annos peregisset, rediit in terram suam ex Sinaiticis montibus ad patrem suum Mindovg, sibique coenobium condidit. Pater ejus et blanditiis cum pelliciebat, et supplicia ei minabatur: at ille nec blandimenta audiens, nec minas metuens, permansit in coenobio, laudans Sanctam Trinitatem, Patrem et Filium et Spiritum Sanctum. A. M. 6773 (A. C. 1265) Deo sinente, Litvani inter se bella gerunt, et Mindovgum Kn. Movkoldi filium, interimunt. Erden Kn. Davili filius, facta cum suis conjuratione, Kn. Mindovgum, Movkoldi filium, consobrinum suum, trucidavit. Vyszleg autem, post patris sui Mindovgi caedem, deposito ad tempus monastico habitu, dataque Deo fide, se tertio anno illum resumturum, neque interea regulam monasticam negligens, multas sibi copias patrisque amicos collegit, fusisque ad Deum praecibus, ethnicam Litvam invasit ac devicit, omnemque eorum terram captivam fecit. Alter vero Mindovgi filius Vyszlegique frater natu minor, Domant, sequenti anno Pskoviam adiit, ibique principatum adeptus baptizatus est: Timothei nomen ei in baptizmo datum. §2 Post Magnum Ducem I. Mindovgum sedit in Litvano ducatu, Davili filius II. Vid, vulgo Lupus dictus: is magnam partem regionis Derevicae suae adjecit. Post eum sedit in Magno Ducatu Vidi filius III. Proiden, is adjecit sibi Jatvag. Postea sedit in Magno Ducatu Proideni filius IV. Viten: hic Litvanam terram multum, et usque ad Bugum dilatavit. Vitenis autem filius erat, V. Jediman Magnus Dux. Jedimanique filii, I. Mondovid, absque liberis, II. Narimant hic post mortem patris sui Gedimani sedit in Magno Ducatu Litvano. Habuit is bellum cum Tataris, atque in eorum manus incidit. Eodem tempore Magnus dux Iwan Danilowicz, cum in Orda esset, Narimantum pecunia redemit, eumque in Magnum Ducatum suum dimisit. Narimant autem, antequam in patriam redierat, baptizatus est, ut promiserat, dictus que in sacro lavacro Gleb. Atque eam ob causam fratres eius omnisque Litvana regio Magnum Ducatum ei recusarunt, substituto in eius locum Olgerdo. Narimant autem receptus est in Magna Novgorod, ut urbibus huic civitati subiacentibus praeesset. III. Jedimani filius erat Jevnutej. IV. Olgerd. V. Kestutej. VI. Korybut. VII. Lubort.

17


P i r m o j i d a l i s. B e n d r a m i e s t o i s t o r i j a i k i 1 7 5 0 m e t ų

§3 Narimanti filius erat Knaz Patrekej. Huic Patrekejo tres fuere filii: I. Kn. Theodor, a quo prodiere Chovanskie. II. Kn. Jurii filiae magni Ducis Basilii (a quo orti Bulgakovy, Sezenatevy, Kurakiny), III. Kn. Alexander Koretkoj (a quo orti Gokretzkie) (sic). I. Kn. Theodori filius, Kn. Vasilej Chovanskoj. Hujus Kn. Basilij filij: Kn. Iwan et Kn. Theodor Kriwoj (monoculus). Kn. Iwani filii: Kn. Vasilej Luszczych et Kn. Iwan Uszatoj. Kn. Basilij Lusczichae filij. Kn. Juri (absque liberis) et Kn. Petr, et Kn. Iwan Charjak, et Kn. Vasilej Ovczyna (vellus) (Hi ambo improles, at Kn. Petri Lusczichae filij: Boris, Andriej, serviebat in partimonio Kn. Volodimeri Andriejewiczi). Kn. Iwani Iwanowiczi Uszati filii: Kn. Theodor (Telitza). Kn. Iwan (Sherd, improlis). Kn. Petr (improlis). Kn. Theodori filius Dmitrej, improlis, occubuit in campo (na sudbisczach). At Theodoro Krivo, alteri filio Kn. Basilii Chovanskii, filii erant: Kn. Andriej et Kn. Vasilej. Kn. Andreae filius, Kn. Iwan Krivoj (improlis. Filia Kn. Andreae Afrosili erat uxor Kn. Andreae Iwanowiczi Staritzkij. Kn. Basilij filij. Danilo improlis, Dmitrej). II. Alteri filio Patrekeij, Kn. Georgio, Magni Ducis genero, filii fuere: Kn. Vasilej, et Kn. Iwan, Jurieviczi, Kn. Basilii Jurieviczi filii: Kn. Iwan Bulgak, et Kn. Danilo Sczena (fuere Bojari apud M. Ducem Basilium). Kn. Ivani Bulgaki filij: Kn. Iwan Moszok absque liberis; Kn. Michajlo Golitza, (fuit ille Bojarus apud M. Ducem Basilium), Kn. Andriej Kuraka, et Kn. Dmitrej, absque liberis. Kn. Michaelis Golitzae filius. Kn. Juri (fuit is Bojarus apud Ivanum Vasiljeviczum, totius Russiae Tzarum et M. Ducem. Kn. Andreae Kurakae filii: Theodor (improlis, fuit Bojarus apud Tzarum et M. Ducem); Dmitrej, Petr, Iwan (fuere Bojari) Grigorej. (Kn. Georgii Golitzae filii: Iwan et Vasilej. Kn. Ivani Golitzyni filii: Kn. Iwan Szpaka et Kn. Andriej Skuricha, ambo fuere Bojari. Kn. Basilij Golitzyni filii: Kn. Vasilej, Kn. Iwan, Kn. Andriej; omnes improles, omnes Bojari. Kn. Andreae Golitzyni Skurichae filii: Kn. Iwan et Kn. Andriej. At Demetrio Kurakino, filio Kn. Andreae Kurakae, erant filii: Iwan Semen, Simeonis Kurakini filius, Kn. Iwan, improlis, Bojarus. Kn. Petri Andriejeviczi Kurakini filii: Kn. Semen Bojarus et Kn. .... improlis. Kn. Simeonis Kurakini filii: Kn. Vasilej, Kn. Fedor, Kn. Grigorej, Kn. Basilij, cujus pater erat Simeon Kurakin, filius Kn. Iwan. Kn. Iwani Andriejewiczi Kurakini filius, Michajlo, improlis). Altero filio Kn. Basilii Juriewiczi. Kn. Danieli Sczena, filius erat Kn. Michajlo. Hujus Michaëlis filii. Kn. Vasilej, et Kn. Petr. Kn. Iwano Jurjewiczo, salteri filio Kn. Georgii Patrekejeviczi, filii erant: Kn. Michajlo Kolyszka, et Kn. Vasilej Kosoj, qui monarchus factus dictus est Vasian, et Kn. Iwan Mynyn, hi omnes tres improles. At Kn. Danieli Sczenatae salteri filio Kn. Basilii Jurjewiczi, filius erat Kn. Michajlo, Bojarus apud M. Ducem Basilium. Hujus Michaëlis filii: Kn. Vasilej improlis, et Kn. Petr

18


1. V a l d a n č i ų j ų k u n i g a i k š č i ų k i l m ė i r t. t.

Bojarus apud Tzarum et M. Ducem). – Atque his absolvitur genus a Narimundi filiu[!] natu majore Patrekejo proveniens. III. Tertio Narimanti filio, Alexandro Koretzkio, filius erat Kn. Semen. Hujus Kn. Simeonis filii: Danilo et Voloch (improlis). Danieli filius, Bogdan (Bogdanis filius Iwan: qui heredem habuit nullum, neque in Cancellaria fuit (sic!). Et haec est familia a Narimanto, secundo Jedimani filio, ortum ducens. §4 Jevnutes tertius Jedimani filius erat: cum pater Vilnae praefecerat, sed interfecerant cum fratres Olgerd et Kestutej. Jevnuti filius erat Michailo, hujus filius Georgius: hujus Iwan: hujus Michajlo Isheslavskoi. Kn. Michaëlis filius erat Kn. Theodor: hic venit ad M. Ducem Vasilium, ut serviret ei, et M. D. cum Benigne suscepit, et dedit ipsi suam ex sorore neptem Nastasiam, Petri Tzareviczi filiam, in matrimonium. (Kn. Theodori filius, Kn. Iwan, Tzari et M. Ducis Iwani Bojarus. Kn. Iwani filius: Kn. Fedor, et Kn. Vasilej improlis: ambo Bojari. Kn. Theodori filius. Kn. Vasilej, in infantia mortuus). §5 Olgerd quartus Gedimani filius, Magnus Dux. habuit XII. filios. A priore conjuge quinque I. Andriej Polotzkoj, ejus filius Semen prope Rezan occubuit. II. Dmitrej Trabetzkoj: hujus filius Michajlo: hujus filij Simeon et Georgius. Simeonis filius Iwan (Iwani filii, Andriej, Iwan improlis, Fedor improlis. Andreae filii. Michajło, Vasilej, Nikita. Kn. Michaelis filius, Fedor Improlis. Kn. Basilii filius. Kn. Andriej improlis). Kn. Georgii (Michaloviczi, fratris Kn. Simeonis Michaloviczi Trubetzkii) filii: Iwan et Olexandr, Iwani Semenoviczi filii, Andriej, Iwan, Theodor. Iwani Juriewiczi filius: Semen (Persitzkoj. Hujus filii: Roman, Vasilej improlis. Kn. Romani filii: Kn. Mikito et Kn. Timofej. Kn. Mikitae filii. Kn. Juria. Kn. Fedor. Kn. Alexej. Kn. Juria abiit in Lithvaniam, ubi liberi ejus sunt. Kn. Timothei Trubetzkii filii: Kn. Dmitrej et Kn. Alexandr, ambo improles). Kn. Alexandri Jurieviczi filius, Bogdan (hujus filij, Kn. Alexandr, et Michajlo improlis). IIItius Olgerd; filius Konstantin Czartoriskij, Constantini filius Vasilej. Basilij filij: Iwan improlis, et Alexandr et Michajlo. Alexandri filij: Michajlo, Volodimer, Semion. Michaëlis filii: Ondrej et Theodor. IV. Olgerdi filius Korybut: hujus filij, Iwan, et Shigimont et Theodor improles. V. Olgerdi filius Volodimer, qui Kievae praefuit: ejus filii, Alelko, et Kn. Iwan (Belskoj) et Kn. Andriej improlis. Olelki filii: Semion et Michajlo. Simeonis filius, Vasilej Pinskij: Michaelis filius, Semen Slutzkij. Hujus Simeonis Slutzensis filius, Juri. (Hujus Georgii Slutzensis filius, etiam Jurja. At Iwani Volodimeroviczi Belskii filii: Ivan, et Jakusz (Janusz) improlis, et Kn. Theodor Belskoj, et Kn. Semen Belskoj (improlis). Kn. Theodori Belskii filii: Kn. Dmitrej (fuit is Bojarus apud magnum Ducem Basilium Iwanowiczum. Hujus Demetrii Belskij filius, Kn. Iwan

19


P i r m o j i d a l i s. B e n d r a m i e s t o i s t o r i j a i k i 1 7 5 0 m e t ų

improlis, bojarus: ei Tzar M. Dux Iwan Wasiliewicz totius Russiae. Petri Tzareviczi neptem, Kn. Basilij Vasilieviczi Szujskij filiam, principessam Marfam, uxorem dedit) et Kn. Iwan, et K. Semen. Ab altera autem conjuge, Magna Ducissa Uljana Tverica, Olgerd habuit VII filios. I. Jakov cognomine Jagajlo, tenuit M. Ducatum Litvanum. Tunc temporis Poloniae Rex obijt, herede nullo nisi unica filiola relicta: hanc in matrimonium duxit Jagajlo, atque ita Rex factus est. Magno Ducatui Litvano autem praefecit Vitoftum Kestutjeviczum. At Jagajlonis Olgerdoviczi filii Vladislav, Rex Vngricus, a Turcis caesus, Ondrej Kazimir Rex. Kazimiri filij: Vladislav, qui tenuit Regnum Ungricum, Kazimir, juvenis adhuc fato functus. Olbracht Poloniae Rex, Olexandr M. Dux Litvanus, D. Ducis Ivani (Vasilieviczi totius Russiae) gener, Ferdigordinal, Shigimont hodiernus Rex, Shigimonti autem filius, Shigimont Augustus. II. Olgerdi filius ex Magna ducissa Uljana Tverica, Skirigajlo improlis. III. Semen Lugwen. Ejus filii: Juri, Jaroslav improlis. Jurii filius, Iwan Mstislavskoj: cujus filii Uljana fuit uxor Kn. Michaëlis Isheslavski, Michaëlis filio Theodoro autem, M. Dux Vasilej, suam ex sorore neptem in uxorem dedit, isque a matre Mstislavskoj cognominatus est. IV. ex Tverica filius, Shigont. V. Kirigajlo. VI. Mingajlo. VII. Szvitrigajlo. Hi quatuor omnes absque liberis decesserunt. Olgerd autem a priore conjuge V, atque ab altera Magna Ducissa Tverica VII filios habuit, itaque omnino XII. Hoc est totum Olgerdi genus. 6§ Kestuth, quintus Gedimani filius. Ejus filii: Lugvenej, Vitoft Magnus Dux, Skirigajlo, Shigimont, Rimavid, Szitrigajlo. Korad, sextus Gedimani filius. Ejus filii: Alexandr, Konstantin, Theodor. Hi omnes improles in Podolica regione interierunt. Lubort, septimus Gedimani filius: hunc Dux Volyniae generum sibi atque successorem in ducatu adoptavit. Luborti filius Theodor, a quo orti Knazi Solkuszkovskii et Korbinskii. [1 § 6637 m. nuo pasaulio sukūrimo (1129 Viešpaties metais) didysis kunigaikštis Mstislavas, Vladimiro Monomacho sūnus, Polocko kunigaikščius Rogvoldovičius užpuolęs Polocko miestą paėmė. O Rogvoldovičiai pabėgo į Konstantinopolį. Tuo laiku Lietuva mokėjo duoklę Polocko kunigaikščiams ir buvo valdoma savų etmonų, o kai kurie lietuvių miestų, kurie dabar karaliaus valdomi, tuomet priklausė Kijevo, kai kurie – Černigovo, kiti – Smolensko ir pagaliau dar kiti – Polocko kunigaikščių galiai. Ir nuo to laiko Vilniaus miestas, bijodamas didžiojo kunigaikščio Mstislavo Vladimirovičiaus, vengrų karaliui duoklę mokėti buvo

20


1. V a l d a n č i ų j ų k u n i g a i k š č i ų k i l m ė i r t. t.

priverstas. O vilniečiai priėmė pas save Polocko kunigaikščio Rostislavo Rogvoldovičiaus sūnus iš Konstantinopolio miesto: kunigaikštį Dovilą ir jo brolį kunigaikštį Maukoldą. Ir šis Dovilas, didysis Maukoldo brolis, buvo pirmasis Vilniaus valdovas. Jo sūnūs buvo: Vidas, paprastai Vilku (lupus) vadinamas, ir kunigaikštis Erdenas [Erdvilas?]. Erdeno sūnus Kristui atidavė vardą ir buvo Tverės vyresnysis, jo vardas – Andriejus. Jis priešiškai buvo nusiteikęs dėl Petro Stebukladario [Graikijos Argolio vyskupo] ir daug komentarų prieš šį parašė. Kunigaikščio Maukoldo sūnus buvo Mindaugas, o kunigaikščio Mindaugo sūnūs – Vaišelga ir Daumantas. Šį Vaišelgą kaip tikrojo tikėjimo gynėją sau išrinko Dievas. Jis nuo savo tėvo į Sinajaus kalną pasitraukė ir krikščionių tikėjimą pažino, ir buvo pakrikštytas vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, šventas knygas studijavo ir tapo vienuoliu Šventajame kalne. Kur trejus metus praleidęs, sugrįžo iš Sinajaus kalnų į savo žemę pas tėvą savo Mindaugą ir vienuolyną pasistatė. O kai tėvas ir meilikavimais jam įkyrėjo, ir prašydamas grasino, bet anas, nei meilikavimų girdėdamas, nei grasinimų bijodamas, pasiliko vienuolyne, šlovindamas Švenčiausiąją Trejybę, Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią. 6773 m. nuo pasaulio sukūrimo (1265 Viešpaties metais) Dievo leidžiami lietuviai tarp savęs kariavo, ir Mindaugą, kunigaikščio Maukoldo sūnų, nužudė. Erdenas, kunig. Dovilo sūnus, surengęs su saviškiais sąmokslą, kunigaikštį Mindaugą, Maukoldo sūnų, savo pusbrolį, nužudė. O Vaišelga po savo tėvo žūties laikinai nusivilkęs vienuolio abitą ir atidavęs Dievui tikėjimą, kad trečiais metais jį iš naujo priimsiąs, ir tuo tarpu vienuoliškos regulos nepaisydamas didelę kariuomenę sau ir tėvo bičiulius surinko, Dievui maldas paaukojęs į pagonių Lietuvą įsiveržė ir nugalėjo, ir kiekvieną jų žemę padarė nelaisvą. Kitas Mindaugo sūnus, Vaišelgos brolis jaunesnysis, kitais metais atėjo į Pskovą ir, ten tapęs kunigaikščiu, buvo pakrikštytas, jam per krikštą duotas Timotiejaus vardas. 2§ Po pirmo didžiojo kunigaikščio Mindaugo, sėdėjo Lietuvos Kunigaikštystėje Dovilo sūnus, II [didysis kunigaikštis] Vidas, paprastai Vilku vadinamas. Šis didžiąją dalį Derevičių [dab. Ukrainoje] regiono sau prijungė. Paskui sėdėjo Didžiojoje Kunigaikštystėje Vido sūnus III [didysis kunigaikštis] Praidenis [Traidenis], jis prisijungė jotvingius. Paskui Didžiojoje Kunigaikštystėje sėdėjo Praidenio sūnus Vytenis, IV [didysis kunigaikštis]. Šis Lietuvos žemę labai daug, iki pat Bugo, išplėtė. O Vytenio sūnus buvo V didysis kunigaikštis Jedimanas [Gediminas]. Ir Jedimano sūnūs: I – Manivydas, buvo bevaikis, II – Narimantas, po savo tėvo Gedimino mirties, sėdėjo Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šis turėjo kariauti su totoriais ir į jų rankas

21


P i r m o j i d a l i s. B e n d r a m i e s t o i s t o r i j a i k i 1 7 5 0 m e t ų

pakliuvo. Tuo laiku didysis kunigaikštis Ivanas Danilavičius, Ordoje būdamas, Narimantą už pinigus išpirko ir į jo Didžiąją Kunigaikštystę išsiuntė. O Narimantas prieš grįždamas į tėvynę pasikrikštijo, kaip buvo prisiekęs, ir per šventą krikštą pavadintas Glebu. Dėl tos priežasties jo broliai ir visa Lietuva jam valdyti Didžiosios Kunigaikštystės neleido, į jo vietą pateiktas Algirdas. O Narimantas buvo priimtas Didžiajame Naugarde, kad šiai kunigaikštystei [miestui] priklausantiems [mažesniems] miestams vadovautų. III Gedimino sūnus buvo Jaunutis, IV – Algirdas, V – Kęstutis, VI – Kaributas, VII – Liubartas. 3§ Narimanto sūnus buvo kunigaikštis Patrikiejus. Šio Patrikiejaus buvo trys sūnūs: I – kunig. Teodoras, iš jo kilo Chovanskiai; II – kunig. Jurijus, jo žmona − didžiojo kunigaikščio Bazilio duktė (iš jo kilo Bulgakovai, Sezenatevai, Kurakinai); III – kunig. Aleksandras Koreckojus (iš jo kilo Gokreckiai) (sic). I. Kunig. Teodoro sūnus – kunig. Vasilijus Chovanskojus. Šio kunig. Bazilio sūnūs: kunig. Ivanas ir kunig. Teodoras Krivojus (vienakis). Kunig. Ivano sūnūs: kunig. Vasilijus Lusčicha ir kunig. Ivanas Ušatojus. Kunig. Bazilio Lusčichos sūnūs: kunig. Juris (bevaikis) ir kunig. Petras, ir kunig. Ivanas Charjakas, ir kunig. Vasilijus Ovčina (avikailis). (Šie abu be palikuonių ir kunig. Petro Lusčichos sūnūs Borisas ir Andriejus tarnavo kunig. Vladimiro Andriejevičiaus tėvonijoje.) Kunig. Ivano Ivanovičiaus Ušato sūnūs: kunig. Teodoras (Telica), kunig. Ivanas (Šerdas, bevaikis), kunig. Petras (bevaikis). Kunig. Teodoro sūnus Dmitrijus, bevaikis, atgulė kovoje (Sudbiščiuose). Ir Teodoro Krivo, antro kunig. Bazilio Chovanskio sūnaus, buvo sūnūs: kunig. Andriejus ir kunig. Vasilijus. Kunig. Andriejaus sūnus – kunig. Ivanas Krivojus (bevaikis). Kunig. Andriejaus duktė Afrosilė buvo kunig. Andriejaus Ivanovičiaus Starickio žmona. Kunig. Bazilio sūnūs: bevaikis Danila, Dmitrijus. II. Antro Patrikiejaus sūnaus kunig. Georgijaus, didžiojo kunigaikščio žento, buvo sūnūs: kunig. Vasilijus ir kunig. Ivanas Jurjevičiai; kunig. Bazilio Jurjevičiaus sūnūs: kunig. Ivanas Bulgakas ir kunig. Danila Sčena (didž. kunigaikščio Bazilio bojarinai). Kunig. Ivano Bulgako sūnūs: kunig. Ivanas Mošokas, bevaikis, kunig. Michailas Golica (didž. kunigaikščio Bazilio bojarinas), kunig. Andriejus Kuraka ir kunig. Dmitrijus, bevaikis. Kunig. Mykolo Golicos sūnus kunig. Juris (Ivano Vasiljevičiaus, visos Rusijos caro ir didžiojo kunigaikščio, bojarinas). Kunig. Andriejaus Kurakos sūnūs: Teodoras (bevaikis, caro ir didž. kunigaikščio bojarinas); Dmitrijus, Petras, Ivanas (bojarinai), Grigorijus (Kun. Grigorijaus Golicos sūnūs: Ivanas ir Vasilijus. Kunig. Ivano Golicyno sūnūs: kunig. Ivanas Špaka ir kunig. Andriejus Skuricha, abu buvo bojarinai. Kunig. Bazilio Golicyno sūnūs: kunig. Vasilijus, kunig. Ivanas, kunig. Andriejus; visi be palikuonių, visi bojarinai. Kunig. Andriejaus

22


1. V a l d a n č i ų j ų k u n i g a i k š č i ų k i l m ė i r t. t.

Golicyno Skurichos sūnūs: kunig. Ivanas ir kunig. Andriejus. Ir Demetrijaus Kurakino, kunig. Andriejaus Kurakos sūnaus, buvo sūnūs: Ivanas, Semionas; Simeono Kurakino sūnus − kunig. Ivanas, bevaikis, bojarinas. Kunig. Petro Andriejevičiaus Kurakino sūnus – kunig. Andriejus, bojarinas. Kunig. Andriejaus Kurakino sūnūs: kunig. Semionas, bojarinas ir kunig. ..., bevaikis. Kunig. Simeono Kurakino sūnūs: kunig. Vasilijus, kunig. Fedoras, kunig. Grigorijus, kunig. Bazilis, kurio tėvas yra Simeonas Kurakinas, sūnus kunig. Ivanas. Kunig. Ivano Andriejevičiaus Kurakino sūnus Michailas, bevaikis). Antro kunig. Bazilio Jurjevičiaus sūnaus kunig. Danielio Sčenos buvo sūnus kunig. Michailas. Šio Michailo sūnūs: kunig. Vasilijus ir kunig. Petras. Kunig. Ivano Jurjevičiaus, antro kunig. Georgijaus Patrikiejevičiaus sūnaus, buvo sūnūs: kunig. Michailas Kolyška, kunig. Vasilijus Kosoj, kuris tapęs vienuoliu buvo vadinamas Vasianu, ir kunig. Ivanas Mininas, – visi trys be palikuonių. Kunig. Danieliaus Sčenatos, antro kunig. Bazilio Jurjevičiaus sūnaus, buvo sūnus kunig. Michailas, didž. kunigaikščio Bazilio bojarinas. Šio Mykolo sūnūs kunig. Vasilijus, be palikuonių, ir kunig. Petras, caro ir didž. kunigaikščio bojarinas). Ir šis užbaigia iš Narimanto sūnaus Patrikiejaus kilusią giminę. III. Trečio Narimanto sūnaus Aleksandro Koreckio buvo sūnus kunig. Semionas. Šio kunig. Simeono [Simono] sūnūs: Danila ir Valakas / Volochas (bevaikis). Danieliaus sūnus Bogdanas (Bogdano sūnus – Ivanas, neturėjo jokio įpėdinio ir nebuvo kanceliarijoje (sic!). Ir tokia yra giminė iš Narimanto, antrojo Gedimino sūnaus, vedanti pradžią. 4§ Jaunutis buvo trečiasis Gedimino sūnus; nors ir tėvo [paskirtas] Vilniuje vadovavo, tačiau broliai Algirdas ir Kęstutis jį pašalino [iš sosto]. Jaunučio sūnus buvo Michailas, šio sūnus buvo Georgijus. Šio – Ivanas, o šio – Michailas Izeslavskis. Kunig. Mykolo sūnus buvo kunig. Teodoras; jis atėjo pas did. kunigaikštį Vasilijų ir tarnavo jam, ir did. kunigaikštis maloniai jį priėmė ir davė savo seserėčią Nastasiją, caraičio Petro dukterį, į žmonas. (Kunig. Teodoro sūnus – kunig. Ivanas, caro ir didž. kunigaikščio Ivano bojarinas. Kunig. Ivano sūnūs: kunig. Fedoras ir bevaikis kunig. Vasilijus, abu bojarinai. Kunig. Teodoro sūnus – kunig. Vasilijus, mirė vaikystėje.) 5§ Algirdas – ketvirtasis Gedimino sūnus, didysis kunigaikštis. Turėjo 12 sūnų. Su pirmąja žmona – penki. I – Andriejus Polockiškis, jo sūnus Semionas netoli Riazanės atgulė. II – Dmitrijus Trubeckojus, jo sūnus Michailas; šio sūnūs: Simeonas ir Georgijus. Simeono sūnus Ivanas. (Ivano sūnūs: Andriejus, Ivanas (bevaikis), Fedoras (bevaikis). Andriejaus sūnūs: Michailas, Vasilijus, Nikita. Kunig. Mykolo

23


P i r m o j i d a l i s. B e n d r a m i e s t o i s t o r i j a i k i 1 7 5 0 m e t ų

sūnus Fedoras, bevaikis. Kunig. Bazilio sūnus – kunig. Andriejus, bevaikis.) Kunig. Georgijaus (Michailovičiaus, kunig. Simeono Michailovičiaus Trubeckio brolio) sūnūs: Ivanas ir Oleksandras; Ivano Semionovičiaus sūnūs: Andriejus, Ivanas, Teodoras. Ivano Jurjevičiaus sūnus – Semionas. (Persickojus. Jo sūnūs: Romanas, Vasilijus, bevaikis. Kunig. Romano sūnūs: kunig. Mikita ir kunig. Timofiejus. Kunig. Mikitos sūnūs: kunig. Jurja, kunig. Fedoras, kunig. Aleksiejus. Kunig. Jurja atėjo į Lietuvą, kur jo vaikai buvo. Kunig. Timotiejaus Trubeckio sūnūs: kunig. Dmitrijus ir kunig. Aleksandras, abu bevaikiai.) Kunig. Aleksandro Jurjevičiaus sūnus Bogdanas (šio sūnūs: kunig. Aleksandras ir bevaikis Michailas). III Algirdo sūnus – Konstantinas Čartoriskis, Konstantino sūnus – Vasilijus. Bazilio sūnūs: Ivanas (bevaikis), Aleksandras ir Michailas. Aleksandro sūnūs: Michailas, Vladimiras, Semionas. Michailo sūnūs: Andriejus ir Teodoras. IV Algirdo sūnus – Kaributas. Šio sūnūs: Ivanas, Žygimantas ir Teodoras, bevaikiai. V Algirdo sūnus – Vladimiras, Kijeve vadovavo; jo sūnūs: Olelka, kunig. Ivanas (Belskis) ir kunig. Andriejus, bevaikis. Olelkos sūnūs: Semionas ir Michailas. Simeono sūnus – Vasilijus Pinskiškis. Mykolo sūnus – Semionas Sluckis. Šio Simeono Sluckio sūnus Juris. (Georgijaus Sluckio sūnus taip pat Jurja. Ir Ivano Vladimirovičiaus Belskio sūnūs: Ivanas ir Jakušas (Jonušas) (bevaikis), kunig. Teodoras Belskis ir kunig. Semionas Belskis (bevaikis). Kunig. Teodoro Belskio sūnūs: kunig. Dmitrijus (didž. kunigaikščio Bazilio Ivanovičiaus bojarinas; šio Demetrijaus Belskio sūnus – bevaikis kunig. Ivanas, bojarinas; jam caras did. kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius visos Rusios caraičio Petro seserėčią, kunig. Bazilio Vasiljevičiaus Šuiskio dukterį kunigaikštytę Marfą į žmonas davė), kunig. Ivanas ir kunig. Semionas. Su antrąja žmona, didžiosios Tverės kunigaikštyte Ulijona, Algirdas turėjo 7 sūnus. I – Jakovas, kitaip Jogaila, valdė Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę. Tuo laiku Lenkijos karalius pasimirė nepalikdamas jokio įpėdinio, vos vienintelę dukrelę; šią vedė Jogaila ir taip tapo karaliumi. O Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei vadovavo Vytautas Kęstutaitis. Ir Jogailos Algirdaičio sūnūs: Vladislovas, Vengrijos karalius, vėliau turkų nukautas, Andriejus Kazimieras – karalius. Kazimiero sūnūs: Vladislovas, valdė Vengrijos karalystę, Kazimieras − jaunuolis mirė likimui panorėjus, Albrechtas – Lenkijos karalius, Aleksandras – Lietuvos didysis kunigaikštis, didžiojo kunigaikščio Ivano (Vasiljevičiaus, visos Rusios) žentas, Ferdigordinalas [Frydrichas?], Žygimantas – šiandienis karalius, o Žygimanto sūnus – Žygimantas Augustas. II Algirdo sūnus iš didžiosios Tverės kunigaikštytės Ulijonos – Skirgaila, bevaikis. III – Semionas Lengvenis. Jo sūnūs: Juris, Jaroslavas (bevaikis). Jurijaus sūnus – Ivanas Mstislavskis, šio sūnaus duktė Ulijona buvo kunig. Mykolo Izeslavskio žmona, o Mykolo sūnui Teodorui didysis kunigaikštis Vasilijus savo seserėčią į žmonas davė ir jis iš motinos Mstislavskos gavo [antrąjį] vardą.

24


1. V a l d a n č i ų j ų k u n i g a i k š č i ų k i l m ė i r t. t.

negu XII amžius. Remiantis ta genealogija, 1139 m. Polocko kunigaikštis Rostislavas Rogvoldovičius pabėgęs į Konstantinopolį spaudžiamas didžiojo kunigaikščio Mstislavo sūnaus Vladimiro Monomacho*. O Lietuva, tuomet turėjusi lenktis Polocko kunigaikščiams, pašaukusi iš ten jo sūnus į valdžią. Lietuvos miestai, kaip pasakoja ta pati genealogija, buvo valdomi savų etmonų ir mokėję duoklę Kijevo, Černigovo, Smolensko kunigaikščiams, ką ir Strijkovskis primena. Iš tų miestų Vilnius (mūsų kronikininkai šiuo vardu jo nežino iki XIV a.), kuriam buvo reikalinga gynyba nuo didžiojo kunigaikščio Mstislavo Vladimirovičiaus, turėjo pasiduoti Vengrijos globai, o galiausiai jam teko priimti iš Konstantinopolio savo senojo kunigaikščio Rostislavo Rogvoldovičiaus sūnų ir jo brolį Maukoldą. Jais rusų metraštyje ir prasideda Lietuvos kunigaikščių kilmės aprašymas. Atrodo, kad ši XVI a. parašyta genealogija taip pat labiau pramanyta negu paremta tikrais įrodymais, vis dėlto daugelis jos vietų atitinka istoriją ir neprieštarauja chronologijai. Dovilas galėjo turėti tris sūnus: Vidą, arba Vilką, šis pasikrikštijęs Andriaus vardu ir tapęs Tverės kunigaikščiu; Vidą II, arba Vilką, IV – Tveriškės sūnus Žygintas. V – Karigaila. VI – Mingaila. VII – Švitrigaila. Šie keturi visi išnyko nepalikdami įpėdinių. Su pirmąja sutuoktine Algirdas turėjo 5, o su antrąja didžiąja Tverės kunigaikštyte – 7 sūnus, tad iš viso 12. Šitai yra visa Algirdo giminė. 6§ Kęstutis – penktasis Gedimino sūnus. Jo sūnūs: Lengvenis, Vytautas – didysis kunigaikštis, Skirgaila, Žygimantas, Rimvydas, Švitrigaila. Konradas – šeštasis Gedimino sūnus. Jo sūnūs: Aleksandras, Konstantinas, Teodoras – visi bevaikiai Podolės regione nunyko. Liubartas, septintasis Gedimino sūnus; šį Voluinės kunigaikštis sau žentu ir kunigaikštystės paveldėtoju paėmė. Liubarto sūnus – Teodoras, iš jo kilo kunigaikščiai Solkuškovskiai ir Korbinskiai.] Nepateikiame čia kitų genealogijų, mažai tarpusavyje besiskiriančių, ir pakankamai jau žinomų, leisdami sau kitoje vietoje jas palyginti ir paanalizuoti. * Vladimiras Monomachas (1053–1125) – Smolensko, Černigovo, Perejeslavlio kunigaikštis ir Kijevo didysis kunigaikštis.

25


P i r m o j i d a l i s. B e n d r a m i e s t o i s t o r i j a i k i 1 7 5 0 m e t ų

šis sumušęs derevičianus*; ir Erdeną (Erdvilą?); o Maukoldas – sūnų Mindaugą, o pastarasis buvo nužudytas 1265 metais. Vidas II turėjęs sūnų Praidenį [Traidenį?], jis sumušęs jotvingius, Praidenis – Vytenį, šis viešpatavęs prie Bugo, o Vytenis [turėjęs] Gediminą. Mindaugo buvo du sūnu – vienuolis Višlegas (Vaišelga?) ir Daumantas, šis išėjo į Pskovą 1266 m. ir ten per krikštą priėmė Timotiejaus vardą ir t. t. Čia padarysime kelias pastabas. Rechvaldas, Rostislavo tėvas, valdė Polocką apie 1144 m., o čia jau apie jį ištremtą rašoma 1129 metais. Tas pats Rechvaldas (Rogvaldas), pasak mūsų kronikininkų, turėjęs tik sūnų Glebą. Kai kurie genealogijos vardai primena žinomus Lietuvos istorijoje. Daumantas nebuvo Mindaugo sūnus, tai tikra. Pasakojimas apie vienuolį Višlegą atitinka Vaišelgos istoriją. Iki Mindaugo rusų kronikose niekur nesutinkame kunigaikščių vardų, tik aklai minima Lietuva. Kad Narimantas gavo dalį Naugarde ir ten pasikrikštijęs įsikūrė – abejonių nėra, tačiau metraščiai pateikia skirtingas priežastis. Genealoginis metraštis rašo, kad Ivanas Danilavičius**, būdamas Ordoje, išpirkęs jį iš nelaisvės ir pakrikštijęs Glebu, dėl krikšto Narimantas savųjų nepriimtas Lietuvoje ir išėjęs į Naugardą, ten jam duota dalis. 1333 m. datuojamas „Wremiannik Sofijski“ tai aiškina visiškai kitaip. „Wremiannik“ rašo apie Daumantą, kad jis buvęs Lietuvos kunigaikštis, kieno sūnus – nemini, mūsiškiams [metraštininkams] Daumantas yra Romanto sūnus. Kalbant apie laiką, kada gyveno, galėtų būti ir Mindaugo sūnus, bet tai Strijkovskio legendą iškreiptų. Išėjęs į Rusią, į Pskovą, su saviškiais susivaidijęs, pasikrikštijęs Timofiejaus vardu (apie) 1266 m. ir su pskoviečiais paskui Lietuvą puldinėjęs. Apskritai ir ši genealogija ne visiškai patenkina, visada reikėtų papildyti, mat dar prieš ateinant Dovilui ir Maukoldui esama Lietuvą valdžiusių kunigų ženklų. * Neidentifikuotas objektas. ** Ivanas I Kalita (1288–1340) – Maskvos valdovas, pirmojo Maskvos kunigaikščio Danilos sūnus.

26


1. V a l d a n č i ų j ų k u n i g a i k š č i ų k i l m ė i r t. t.

Jų giminė, kilmė kur kas panašesnė į normanų, variagų negu į italų, iš kurių kildinama. Pačiuose kunigaikščių varduose norėčiau matyti nepaneigiamą jų gotiškos ar variagiškos kilmės įrodymą, ir nė vienas vardas neatrodo romėniškas. Pateikėme rusų metraštininkų genealogiją dėl joje esančios žinutės apie Vilnių. Ko gero, turime tik vardus ir datas, galimus kronikomis paremti, o kunigaikščių giminystės ryšiai ilgai, jei ne visados, kels abejonių. Bet čia ne vieta dar plačiau apie tai išvedžioti. Matėme, kad, pasak rusų kronikų, Vilnius turėjęs egzistuoti jau 1 1 2 9 apie 1129 m., Dovilas jį valdęs, ir jeigu tą prielaidą priimtume, derėtų manyti, kad tam tikros svarbos šis miestas turėjęs būdamas provincijos sostinė. Tačiau šis vienintelis Vilniaus egzistavimo pėdsakas XII a. niekuo daugiau nepatvirtinamas, nebent tuo laiku keliavusio islando Snohr-Sohno* užuomina: rašydamas apie įvairias gyvenvietes, jis užsimena savo kalba susikalbėjęs su Tryk ir Velni miestų gyventojais. Mokslininkų nuomone, tai galį būti Trakai ir Vilnius(2). Mūsų metraštininkai gyvenvietę, kuri vėliau turėjo būti vadi1 2 7 2 nama Vilniumi, mini tik 1270–1272 metais. Tai gana nesėkmingas laikas, kai Lietuva po Mindaugo mirties buvo draskoma į dalis ir pati plėšė kaimynus, puolama kryžiuočių, atrodė, rengiasi griūčiai. Nežinia, kaip didžiojo kunigaikščio valdžios, kurią iš esmės tik Mindaugas sugebėjo išlaikyti, šešėlis krinta * Snoris Sturlusonas.

(2)

Apie Vilniaus įkūrimą esama dar ir kitų padavimų. Juos pateikiame ne kaip istorinius įrodymus, bet tik kaip įdomybę. „Kai romėnai užvaldė Aziją, iš užkariauto krašto tenykščiai gyventojai traukėsi trimis dideliais būriais: vieni prie Dniepro apsigyveno ir įkūrė Kijevą, kiti prie Volgos Jaroslavlį pastatė, jie roksolanais praminti, treti prie Vilijos upės Vilnių įkūrė. Augurijus Metafrastas, Jendžejus Suskis, galiausiai – Neseckis (T. I, l. 384). Dlugošas taip pat, kaip ir Strijkovskis, spėja apie italų atėjimą: Ibi primum oppidum Vilno, quod et in hunc diem caput gentis, est, ex nomine Vilie Ducis (ar tik nenugirdo ką nors apie Dovilą?) ingressi fuerint, condidere [Ten pirmą miestą Vilnių, kuris ir šiandien genties sostinė yra, nuo kunigaikščio Viliaus vardo, atėję įkūrė] (Hist. Pol., L. X, p. 116).

27


P i r m o j i d a l i s. B e n d r a m i e s t o i s t o r i j a i k i 1 7 5 0 m e t ų

ant senolio Šventaragio iš kunigaikščių giminės. Tasai miškingoje vietovėje, dviejų upių Vilyjos* ir Neries (Vilijos) santakoje, kalnų juosiamame slėnyje, įkūrė Perkūno šventyklą, prie jos apsigyveno kunigai ir vyriausiasis jų – Krivių Krivaitis. Pagal religinį Lietuvos paprotį buvo parinkta šventa giraitė, Perkūno garbei įkurdinta negęstanti ugnis, o Šventaragis tai vietai suteikęs savo vardą, kuris ir reiškia „šventą aukurą“. Jo sūnus Germantas [Gerimantas?] sudegintą tėvo kūną palaidojo pagal anų laikų papročius tame pačiame slėnyje, prie šventyklos. Čia galbūt derėtų trumpai aptarti lietuvių tikėjimą, kuris jų istorijoje užima tokią svarbią vietą. Visų labiausiai lietuviai garbino Perkūną – rūstybės, bausmės, keršto dievą, žinomą ir Rusioje slavams Jesos, Provės, Perūno vardu. Jam būdavo skiriamos brangiausios aukos, jo altorių supo daugiausia kunigų. Taip pat būta dievų, vadovaujančių ne tik gamtos gaivalams, bet ir įvairiems pašaukimams, amatininkų luomams, nuosavybei ir kt. Egzistavo drevininkų, piemenų, irkluotojų, kalvių, ūkininkų, medžiotojų, kepėjų, linų apdirbėjų ir t. t. dievai. Buvo dievybių, globojančių ir valdančių audrą, dvasias, derlių, išteklių ir laimę, taip pat laisvės, prabangos, amžinybės, gėlių, daržų, meilės, aušros, vakaro, valandų, ribų, riboženklių dievybių. Septynios verpėjos audė žmogaus gyvenimo drobę. Buvo vestuvių puotos, upių, versmių, šulinių ir t. t. dievų. Dargi atskiros vietos ir asmenys turėjo globojančias dvasias. Kiekviena pirkia [turėjo] savo kobolus** ir paskirtus sąšlavynus, netgi vyšnių medžius. Padavimai įamžino ir daugelį nusipelniusių ar garsių žmonių. Kiekviename žingsnyje, nuo namų slenksčio iki lopšio ar kapo, lietuviai visiems gyvenimo atvejams turėjo globojančius ar keršijančius dievus, netrūko jų ir kasdieniškiausiems gyvenimo atvejams, netgi mažiausiai vertiems dievybių žvilgsnio ar globos. Stebina, kad toje dievų aibėje gerokai mažiau esama karų ir karo įrankių globėjų, negu derėtų tikėtis svarstant apie tautos, kurios istorija aplaistyta krauju, prigimtį. Kur kas daugiau esama kasdienio namų gyvenimo, * Vilnios. ** Neidentifikuotas objektas.

28


1. V a l d a n č i ų j ų k u n i g a i k š č i ų k i l m ė i r t. t.

ūkio, turto, daiktų ir pan. dievų. Mūsų nuomone, tai rodytų, jog lietuvių mitologija turėjusi formuotis ramesniais laikais. Su šiuo tikėjimu siejasi įvairių vietų, giraičių (kaip ir pas slavus), žvaigždžių, ugnies, akmenų, roplių, žalčių, upių, vandenų ir visokių medžių sudievinimas. Savaime suprantama, kad garbintos kai kurių dievybių keistos statulėlės, tokių daugybė saugota šventyklose ir virš kiekvienų namų durų. Beveik visos šventyklos visai ar iš dalies buvo nedengtos iš viršaus dėl to, kad dažnai būdavo apsupti medžiai, būtent ąžuolai, – kaip pas slavus. Sienos puoštos įvairių aukojamų laukinių žvėrių ir galvijų ragais bei kitais simboliniais daiktais, turinčiais ryšį su religiniais padavimais. Šventyklos būdavo plačiai apjuostos keliolikos uolekčių aukščio siena su bokštais, veikiau galbūt skirtais sukviesti maldai negu stebėti astronominiams kūnams, kaip kai kas tvirtina. Tačiau apie valandas, skirtas maldai, nieko nežinome ir tik su kiek didesniu tikrumu savo spėjimą galime pasitelkti kalbėdami apie didžiąsias iškilmes, kurių aprašymai mus pasiekė. Šventyklų požemiuose, po altoriais, laikyti žalčiai ir įvairūs ropliai, rupūžės, varlės, driežai. Ant altoriaus daugelyje vietų dievybių garbei buvo deginama ugnis, vadinama Zničiumi*, ja rūpintis buvo patikėta kunigams arba kunigėms, jeigu skirta deivei. Tokia ugnis degė Vilniuje, Šventaragio [slėnyje], – Palangoje, ant kalno prie jūros, Žemaitijoje, prie Nevėžio. Pastaroji ten ilgiausiai žioravo, užgesinta tik XV amžiuje. Panašus ugnies garbinimas buvo žinomas ir slavams. Ant aukurų buvo dedamos aukos: gėrimai, žemės vaisiai, atitinkamos rūšies galvijai, būtent: ožiai, per karą užmušti žirgai, ir svarbesnėmis aplinkybėmis – net žmonės. Be laidotuvių, vestuvių ir dievų švenčių, iškilmingai švęsta naujo pavasario, t. y. metų pradžios, šventė, piemenų, Rasų, pabaigtuvių šventės, didelė šventė, baigus rudens darbus, Vėlinės, arba mirusių protėvių dvasių, kitaip Chauturų**, šventė, Ilgės, Vaižganto, arba blynų, Sikies* šventė, Kalėdos ir t. t. Daugybė įvairių papročių * Amžinoji negęstanti ugnis, degusi prieš Perkūno stabą. ** Chautury, Chałtury (gr. chartoularion – sąrašas), zaduszki, dziady, liet. Ilgės; Vėlinės.

29


P i r m o j i d a l i s. B e n d r a m i e s t o i s t o r i j a i k i 1 7 5 0 m e t ų

ir iškilmių lydėjo būrimus, santuokas, laidotuves, karo žygius, dvasinių asmenų teismus. Įvairūs tyrinėtojai skirtingai aiškina kilmę šio tikėjimo, šimteriopu glėbiu visas Lietuvos gentis apglėbusio ir bendro daugeliui Baltijos kraštų gyventojų. Nederėtų tvirtinti, kad jis susiformavęs tiesiogiai veikiamas romėnų mitologijos: jame esama slavų ir germanų kilmės žmonių pirmykštės mitologijos pėdsakų. Gali būti, kad per [tarpusavio] santykius įsipynė romėnų mitų ir šiek tiek paženklino lietuvių dievybių paveikslus. Apmąstymo verti lietuvių ir slavų tikėjimų panašumai: Perkūno garbinimas, Lados ir Chauturų šventė, Kupolės, vestuvių, aukojimo, mirusiųjų su jų mėgtu turtu deginimo apeigos; tariamas sužadėtinių mergelių grobimas, plaukų kirpimas ir pan. yra tiek slaviški, tiek ir lietuviški. Tačiau germanų įtaką lietuvių mitologijai atskleidė religinės apeigos: žmonių aukojimas, gyvų deginimas ant laužo, karinės pranašystės perkertant belaisvio krūtinę ir pan. Vienu žodžiu – visa, kas dvelkia barbariškumu ir žiaurumu. Tą palyginimą lengva įrodyti. Galų gale tie bruožai yra dar vienas geruliškos lietuvių kilmės įrodymas, nes gerulų tikėjimas susijęs su gausybe kruvinų apeigų(3). Nė viena slavų padermės tauta neturėjo tokios išsišakojusios mitologijos, tokios daugybės dievų ir tokios kunigų hierarchijos kaip lietuvių gentys. Tam įtakos galėjo turėti žmonių prigimtis – dar būdami neurai, Plinijaus laikais, jie buvo vadinami prietaringais ir garsėjo raganystėmis. Lietuva visus savo šiaurės kaimynus pranoko dvasininkijos gausa ir įtakingumu. Panteizmas ir dvasininkų valdžia darė poveikį mažesniems ir svarbesniems įvykiams Lietuvoje, privačių žmonių gyvenimui ir politinėms krašto permainoms, nes visa ką valdė burtai ir būrėjai, ir net menkiausia veikla priklausė * Paplotėliai mirusiems, vadinami Sikies Vielonia pemixlos (BRMŠ II: 582, 595). Žr. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, t. II: XVI amžius, Vilnius, 2001.. (3) Ennodius, Eppus, Scrip. Rer. Brun., T. I, f. 28: Jam Franci, Heruli, Saxones, multiplices crudelitatum species, belluarum more peragebant. ... Deos suos Humana credebant caede mulgeri [Jau frankai, gerulai, saksonai visokius žiaurumus gyvulių papročiu vykdė. ... Tikėjo savo dievus melžiant žmonių kraują].

30


1. V a l d a n č i ų j ų k u n i g a i k š č i ų k i l m ė i r t. t.

nuo patarimo ir neva leidimo kunigų, Pokliaus, mirusiųjų šešėlių vardu galėjusių netgi reikalauti žmonių aukų. Tai savitas senosios istorijos ir lietuvių papročių bruožas. Išties niekur nesužinosime, kad dvasininkija būtų turėjusi svarbų vaidmenį valdyme, kad būtų valdžiusi ir turėjusi žemių, pavaldinių, tačiau jos rankose buvo burtai ir teismai. Per pastaruosius ji darė milžinišką įtaką žmonėms. Dvasininkijai, kaip ypatingai tautos klasei, priklausė trečdalis karo grobių iš kruvinų žygių, – tai garantavo jai išteklius. Jau XIV a. kryžiuočių įtaka, į Lietuvą prasiskverbianti krikščionybė susilpnino prieraišumą tikėjimui, atsirado atskalūnų ir išdavikų, Kęstutis nedvejodamas pagrobė Birutę nuo Praurimės* altoriaus. Nors amžininkų metraščių liudijimu, dar XIII a. Mindaugo mirtį dera priskirti ne tiek giminaičių sąmokslui, kiek per juos veikusiam tikėjimo reikalui, per juos bylojančiai dvasininkijai, pasipiktinusiai Mindaugo atsimetimu. Nežinia, kodėl Lietuva niekada nerodė tokio pasibjaurėjimo kunigaikščiais, atsivertusiais Rusioje, koks dvelkė pasikrikštijusiems ir susisiejusiems su kryžiuočiais. Be Perkūno šventyklos, įkurtos Šventaragio laikais, Vilniuje turėjusi būti kita, nežinia kada pastatyta visiems dievams. Apie tą turbūt iš padavimo užsimena Strijkovskis; vienuolynų metraščiai pasakoja, kad ji buvusi sugriauta, o ant griuvėsių esą pastatyta Šv. Petro bažnyčia XIV a. viduryje, tačiau tai negalėjo įvykti stabmeldystės laikais. Tikriausiai būta ir kitų šventyklų, bet jų atsiradimas turėjęs būti gerokai vėlesnis, o XIII a., apie 1270 m., Vilnius tebėra tik kunigų prie Perkūno šventyklos buveinė, žinoma, palengva telkianti aplinkinius gyventojus, patys kunigai patarnavimui ir gyvenimo poreikiams juos traukė. Tačiau ši vieta ilgai neminima istorijoje, ji turėjusi būti nuošali, apgyvendinta mažumos žmonių ir neturinti kitos reikšmės, kaip tik rami dvasininkų buveinė.

* Pasak T. Narbuto, senovės lietuvių mitologijos šventosios ugnies deivė.

31


Kr81

Kraszewski, Józef Ignacy Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų / Juzefas Ignacas Kraševskis. – Vilnius: Mintis, 2014 – . ISBN 978-5-417-01084-2 T. 1 / iš lenkų kalbos vertė Irena Katilienė. – 2014. – 472 p., [1] žml. lap: iliustr. – ISBN 978-5-417-01083-5 Buvęs primirštas itin produktyvaus XIX a. lenkų rašytojo, istoriko, publicisto, dailininko, leidėjo Juzefo Ignaco Kraševskio (1812–1887) kūrybinis palikimas vėl pamažu atgauna savo reikšmę. Keturtomė Vilniaus miesto istorija nuo pat jo pradžios iki 1750 metų (1840–1842) – vienas pirmųjų šio įspūdingo palikimo ženklų. Autorius surinko gausybę spausdintų ir rankraštinių šaltinių, mūsų dienomis daugelio jau neprieinamų, o nepaprastai kūrybinga ir laki jo vaizduotė leido visą šią medžiagą sujungti į visumą. Išverstas į lietuvių kalbą pirmasis šios studijos tomas leis skaitytojui nusikelti prie senojo Vilniaus miesto ištakų, meistriškai, sodriu stiliumi supinta pasakojimo gija ves painiais ir sudėtingais Vilniaus istorijos vingiais iki pat Zigmanto Vazos laikų. UDK 94(474.5-25)

Juzefas Ignacas Kraševskis VILNIAUS MIESTO ISTORIJA NUO PAT JO PRADŽIOS IKI 1750 METŲ Redaktorė Giedrė Junčytė-Bagdonienė Meninis redaktorius Romas Dubonis Maketuotoja Danutė Navickienė Tiražas 1200 egz. Leidykla „Mintis“, Z. Sierakausko g. 15, LT-03105 Vilnius Spaustuvė AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius ISBN 978-5-417-01083-5


Profile for www.mintis.eu

Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų. I tomas  

Buvęs primirštas itin produktyvaus XIX a. lenkų rašytojo, istoriko, publicisto, dailininko, leidėjo Juzefo Ignaco Kraševskio (1812–1887) kūr...

Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų. I tomas  

Buvęs primirštas itin produktyvaus XIX a. lenkų rašytojo, istoriko, publicisto, dailininko, leidėjo Juzefo Ignaco Kraševskio (1812–1887) kūr...

Profile for mintis.eu
Advertisement