2 min
2024 05 12
Vidutinis skaitymo laikas:
3 min.
Pasilikęs tarp mūsų
Keturiasdešimtą dieną arba šeštą ketvirtadienį (iš čia ir Šeštinių pavadinimas) po Viešpaties Prisikėlimo iškilmių Bažnyčia apmąsto Jo įžengimo į Dangų slėpinį – sugrįžimą pas Tėvą. Dėl praktinės pastoracijos ši šventė daug kur keliama į ateinantį sekmadienį. Tai viena iš paskutinių didžiųjų velykinio laikotarpio švenčių, pradedanti pasiruošti Šventosios Dvasios nužengimui – Sekminėms.
Kristaus Dangun Žengimo (Šeštinių) Dievo žodis.
Šventės Mišių kolekta prašo Dievą Tėvą suteikti tikro džiaugsmo bei dėkingumo, nes Kristaus įžengimas į Dangų ženklina ir mūsų išaukštinimą. Ten, kur dabar nuėjo Kristus, ten būsime ir mes. Kodėl? Nes mes esame mistinio Kristaus kūno nariai – Kristus yra šio mistinio kūno Galva – Vadas, tad dėl šios nesuvokiamos vienybės, kuri reiškiasi tarp galvos ir kūno narių, mes esame pakviesti paveldėti Dangų.
Pirmasis skaitinys iš Apaštalų darbų pasakoja patį įvykį, kaip Viešpats Jėzus, atsisveikinęs su savo mokiniais, pakyla į Dangų, palikdamas apstulbusius mokinius. Verta atkreipti dėmesį į du čia minimus dalykus: pirma, apaštalams, svajojantiems apie žemišką Izraelio karalystę, Jėzus pažada atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri juos padarys liudytojais iki žemės pakraščių. Nors apaštalai pažinojo Jėzų, su Juo bendravo, tačiau liudyti apie Jį galės tik gavę Šventąją Dvasią – Tėvo ir Sūnaus Dvasią, kuri „išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).
Be šios Dvasios neįmanoma būti Jėzaus liudytoju pasaulyje. Bažnyčia kviečia ir mus Sekminių noveną išgyventi kaip nuoširdų prašymų laikotarpį, idant ir mūsų širdys taptų Šventosios Dvasios buveine.
Antra, angelai apaštalus perspėja: nežiopsokit į Dangų, eikit į pasaulį skelbti Kristų. Bažnyčia nepateisino ir nepateisina vien pamaldaus žvilgsnio į Dangų, užmiršdama, kad žemėje turime plėsti Dievo karalystę, liudydami Kristų savo gyvenimu; arba mąstymo vien apie žemę, užmiršdama, kad čia nepavyks sukurti Rojaus ir mūsų tikroji tėvynė yra Danguje. Gyvendami Dangaus ilgesiu, mes kartu turime prisiimti atsakomybę už savo laikinuosius namus, nes tam, kuris patikimas mažuose dalykuose, Viešpats patikės didelius.
Iškilmės Evangelija mums perteikia Viešpaties užduotį ir padrąsinimą tęsti Jo darbus. Esame kviečiami patikėti, kad Viešpats veikia per mus, su mumis ir mumyse. Bažnyčia nėra įstaiga ar socialinė organizacija, bet Kristaus veiklos tęsėja ir Jo buvimo tarp mūsų ženklas.
Bet kur tas Dangus, į kurį įžengė Kristus? Mums, gyvenantiems kosmoso amžiuje, vis sunkiau įsivaizduoti Viešpatį, tarsi raketą, pakylančią į orbitą. Kurioje tada planetoje ar galaktikoje Jo Sostas? Tai, ką mes savo religine terminologija vadiname Dangumi, Rojumi, Karalyste, Tėvyne, Uostu, Viešpats Jėzus nusakė Tėvo Namais.
Ten, kur yra Triasmenis Dievas, kur yra Jo angelai bei šventieji – ten ir yra Dangus. Kai mes mylime Kristaus meile, kai atleidžiame vardan Kristaus, kenčiame vardan Kristaus, atliekame net mažiausią veiksmą vardan Kristaus – tuomet būkime tikri – Jo Dangus yra mumyse.
Viešpats nepaliko mūsų kaip svečias, kuris grįžo į namus, o mes galime grįžti prie savo seno gyvenimo. Su Kristaus įžengimu į Dangų viskas tik prasideda, o ne pasibaigia. Tai ne liūdnas atsisveikinimo vakarėlis, bet džiugi šventė, nes Viešpats, sėdintis Tėvo dešinėje, kartu yra ir toliau savo Bažnyčioje, – Jis yra ten, kur įsileidžiamas, – taip leisdamas jau čia gyventi Dangumi.
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
