Kino ir teatro aktorė Aistė Diržiūtė 2022-aisiais Romoje vykusioje IX italų kino ir teatro režisieriaus Giuseppe Bertolucci vardo premijos įteikimo ceremonijoje apdovanota kaip geriausia jaunosios kartos Europos aktorė. 2019-aisiais vedė Europos kino apdovanojimų ceremoniją, yra reikšminga Europos kino meno dalis. Aktorės raiška yra peržengusi Europos ribas – 2019-aisiais nusifilmuota Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos koprodukcijoje „Vyrai juodais drabužiais 4“ (režisierius Felixas Gary Gray).
2015-ųjų filme „Sangailės vasara“ (režisierė Alantė Kavaitė) Aistė Diržiūtė sukūrė Austės vaidmenį, kuris, galima sakyti, ir atvėrė duris į tarptautinį kino pasaulį – aktorė tapo finalininke kylančių Europos žvaigždžių „Shooting Stars“ konkurse Berlyne.
Kovo 8-ąją yra minima Tarptautinė moterų solidarumo diena, šia proga verta ir prasminga kalbėtis su aktore apie kino meną, jo tikrovę, žvelgiant iš moters perspektyvos, aktualizuojant moterų kūrėjų raiškos ir moterų esaties įprasminimo aspektus, o taip pat apmąstyti dabarties sociokultūrinę problematiką.
Tapatybė
– Aiste, ką Tau reiškia sąvoka moteris? Kokia jos prasminė vertė, kokios mąstymo kryptys, linkmės veriasi savaime?
– Moteris man – tik vienas iš galimų lyties apibrėžimų. Apibrėžimas, kuris pats savaime nekuria prasmės ar reikšmės. Jei kalbame apie lyties suvokimą, identifikuoju save moterimi ir tiek.
– Aiste, identifikuoji save moterimi, tad asmeniškai, ką Tau reiškia moters tapatybė kasdienybėje – profesinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime? Tavuoju patyrimu, suvokimu, kas žymi moteriškumo reikšmes ir prasmes?
– Nežinau, nelabai galvoju apie savo, kaip moters, tapatybę. Moters tapatybė, kaip ir tautybė, man yra duotybė. Tai, kokia gimiau. Gimiau moterimi ir save identifikuoju kaip moterį, gimiau lietuve ir save laikau lietuve.
Nagrinėdama istoriją, kultūrą, formuoju, kokia ta mano lietuvės tapatybė. Įdomu ir tai, kad daugiau apie ją pradėjau galvoti tik gyvendama Didžiojoje Britanijoje, turbūt atstumas ar išėjimas iš atitinkamos tapatybę įprasminančios terpės pajudino viduje tai, kas neapmąstyta, neišklausinėta.
Moters tapatybę ryškiausiai apmąsčiau turbūt paauglystėje. Vėliau, studijuodama ar vaidindama, narsčiau visas tapatybės spalvas kurdama vaidmenis ir kartu pažindama save. Bet vėlgi nuoširdžiai manau, kad visos spalvos yra visų tapatybių.
Dažnai kategorizavimą tarytum savaime grindžia per šimtmečius susiformavę stereotipinio mąstymo konstruktai. Man svarbu objektyvus žmogiškumas, kuriame visos savybės, suvokimai, raiškos, profesijos priklauso visiems žmonėms.
Sprendimo teisė ir galimybė – asmeninė atsakomybė
– Kovo 8-oji – Tarptautinė moterų solidarumo diena. Tavuoju patyrimu, kokia ta moterų bendruomenė, kiek to solidarumo, galvojant apie kino meną Lietuvoje, Europoje, apskritai žvelgiant į meno pasaulį, kultūros lauką mūsų šalyje ir už jos ribų? Egzistuoja moterų vienybė, tam tikra moterystė, kaip palaikymas, kaip tarpusavio ryšiai, dalijantis turimomis žiniomis, patirtimis, ar visa tai yra daugiau atskiri pavieniai atvejai, pagrįsti asmeniniais santykiais, konkrečių asmenybių elgsena?
– Ne tik jaučiu, bet ir žinau, kad vienybė (ir ne tik moterų) nėra tik pavieniai susitelkimo atvejai. Jei reikėtų sukonkretinti, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje egzistuoja organizacijos, kurios vienija moteris kino industrijoje. Jos aktyviai veikia, rengia susitikimus, skatina dalijimąsi patirtimi ir tarpusavio palaikymą.
Pavyzdžiui, aktyviai veikia „WIFT LT“ – „Women in Film and Television Lithuania“ arba „Moterys Lietuvos kino industrijoje“, kuri yra tarptautinio tinklo „Women in Film and Television International“ narė.
Trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian shorts“ organizuoja mentorystės programas, skirtas kino ir TV industrijoje dirbančioms moterims: „Baltic Women in Film Mentorship“ – programa Baltijos šalių moterims ir „Lithuanian Shorts Mentorship“ – vienintelė tokio pobūdžio programa Lietuvoje. Pastarojoje praėjusiais metais turėjau laimės dalyvauti ir pati. Įgalinanti, praplečianti ir neabejotinai puiki patirtis. Nuoširdžiai rekomenduoju.
Kai mąstau apie tarptautinę moterų solidarumo dieną, visada prisimenu šios dienos kilmės istoriją, visus protestus už moterų teisę dirbti, balsuoti, mokytis. Suprantu, kiek daug mes kartu pasiekėme ir kiek daug yra dar ko siekti. Vienybės galia įkvepia. Ne tik kino ar moterų, bet visos žmonijos kontekste.
– Žinia, ilgą laiką kino meno kūryboje (beveik) vienvaldiškai reiškėsi vyrai, aktualizuojant režisieriaus, scenaristo, vaizdo ir garso operatoriaus ir kt. pozicijas. Moterys aktorės – taip, jos tapdavo ir yra išlikusios kaip legendinės ikonos, tačiau, pastebėtina, jos sukurtos iš vyro perspektyvos, dažniausiai išryškinant kūniškąjį grožį. Pasidalink savuoju dabarties matymu – Tavuoju vertinimu, moters raiška kino pasaulyje yra visavertė? Kiek moteris gali realizuoti save kaip kino kūrėja ir menininkė?
– Tiesa, anksčiau vyravo tiek moterų, tiek vyrų kūno išryškinimas. Kūno traktavimo objektų kine, deja, tebėra daug. Vis dėlto šiandien jau turbūt mažiau, ypač dėl augančio kūrėjų sąmoningumo, dėl aktualizuojamų probleminių klausimų, dėl pačių aktorių siekio turėti sprendimo teisę ir galimybę, prisiimti atsakomybę, kaip save pozicionuoti, o ne kliautis tuo, kas buvo tam tikra prasme įprasta.
Beje, Tavo paminėtą kūrybą iš vyro perspektyvos aptaria festivalyje „Nepatogus kinas“ rodytas Ninos Menkes dokumentinis filmas „Brainwashed: Sex, Camera, Power“. Kūrėja išnarsto garsius filmus ir kritikuoja vyrišką žvilgsnį, lyčių nelygybę.
Kalbant apie raišką, žinoma, kad moterų kūrėjų ir pagrindinių vaidmenų moterims vis dar yra mažiau, tačiau tendencijos tikrai juda alternatyvia kryptimi. Pavyzdžiui, Gretos Gerwig „Barbė“ tapo pelningiausiu 2023-iųjų filmu, o Justine Triet „Kryčio anatomija“ triumfavo Europos kino apdovanojimuose. Abiejuose filmuose, kuriuos režisavo moterys, pagrindinius vaidmenis kuria moterys – Margot Robbie ir Sandra Huller. O ko verta įspūdinga Marijos Kavtaradze filmo „Tu man nieko neprimeni“ kelionė. Puikūs metai!
Mokausi iš gerai sukurtų vaidmenų
– Kokios legendinės ir istorinės kino aktorės Tau asmeniškai svarbiausios, reikšmingiausios, galbūt turėjusios daugiau mažiau tiesioginės įtakos Tavo pasirinkimui kurti savąją kino aktorės istoriją, ją plėtojant?
– Turiu prisipažinti, kad mokiausi ir mokausi iš gerai sukurtų vaidmenų, nesvarbu, juos kūrė vyras ar moteris. Man patinka analizuoti, kaip nutapytas psichologinis portretas, kokie dvasiniai keliai išvaikščioti aktorės ar aktoriaus, bekuriant, šlifuojant vaidmenį.
Galvojant konkrečiai apie aktores, visada prieš akis iškyla Eleonora Duse, Ingrid Bergman, Liv Ullmann ir dar keletas kitų, bet šias noriu ypač išskirti. Duse mirė beveik 70 metų prieš man gimstant, kiek žinau, yra išlikusi tik neryški juosta, užfiksavusi jos vaidybą. Tačiau taip, kaip apie jos vaidybą, tikras ašaras ir gyvas gėles scenoje rašo jos vaidybos liudininkai, suponuoja žinojimą, kad ji – tas siektinas tikrumo pavyzdys. Bergman – viena geriausių visų laikų kino aktorių, o jos vaidmuo „Kasablankoje“ – išskirtinio preciziškumo. Ullmann – psichologinių gelmių žinovė, ne tik viena žinomiausių visų laikų Europos aktorių, bet ir režisierė.
Kitos legendinės, šių dienų aktorės, kurių vaidyba žaviuosi yra Amy Adams, Trine Dyrholm, Meryl Streep, Sandra Huller, Julia Roberts. Branginu visas Lietuvos kino ir teatro legendas.
– Žvelgdama į kino filmų realybę retrospektyviai, regi moters įvaizdžio kaitą? Kas XX a. viduryje, pabaigoje–XXI a. pirmoje pusėje aktualizuojama, kaip pateikiama, įprasminama iš moters esaties, jos tikrovės – buities ir būties?
– Manau, moters įvaizdis kine kinta. Juk kinas atliepia realybę, o realybė yra pakitusi nuo XX a. vidurio ir toliau kinta. Kinas taip pat prisideda prie kitokios realybės kūrimo, prie stereotipų atsisakymo, keitimo ar bent jau atkreipia į juos dėmesį.
Kalbant apie vidinę kino industrijos pusę, vis dažniau atrankų metu, gaunant vaidmens aprašymą, nebūna nurodoma net lytis, ką jau kalbėti apie tai, kad vis rečiau nurodoma tautybė. O atrankoje, kurioje būtų nurodytos kūno formos ar išvaizda, neteko dalyvauti jau labai seniai, nors karjeros pradžioje tokių būdavo. Kine esu ne taip ir ilgai, truputį daugiau nei dešimtmetį, o jau pastebiu akivaizdų pokytį.
Tai, nors ir nedideli, bet reikšmingi žingsniai prie platesnės reprezentacijos, prie įvaizdžio kitimo ir tikslesnio realybės atspindėjimo kine. Man tai labai patinka.
– Kokius filmus, konkrečius vaidmenis galėtum išskirti, rekomenduotum kaip pavyzdžius, kalbant apie moterį, kalbant iš moters perspektyvos?
– Sunku atsakyti, niekada žiūrėdama filmus apie tai negalvoju. Kita vertus, nemanau, kad tik moterys gerai ar geriau atlieptų moterų perspektyvą. Juk, pavyzdžiui, Henrikas Ibsenas sukūrė nuostabius, gilius vaidmenis moterims, o Josephas L. Mankiewiczius sukūrė „All About Eve“, vieną mano mėgstamiausių visų laikų filmų, kuriame moterų personažai neatliepia vyravusių tuo metu (dar kai kada pasirodančių ir dabar) stereotipų, priešingai – moterys filme galingos, o Bette Davis yra tiesiog atimanti žadą.
Todėl, manau, kad kuriant visada svarbu klausti, pasitikrinti, o tai galioja visiems kūrėjams.
Galia keisti
– Galbūt turi tam tikrų moterų aktorių idealų, sektinų ar siektinų pavyzdžių, kaip tam tikrų orientyrų, galvojant ne ti(e)k apie jų raišką kino mene, filmų realybėje, bet dargi labiau jų visuomeninę poziciją, socialinį angažuotumą?
– Kiek save pamenu, niekada neturėjau jokių idealų ar žmonių, kurių pavyzdžiu norėčiau sekti. Man visada patiko stebėti, domėtis, o tada savo nuožiūra elgtis. Tų tradicine prasme apibrėžiamų autoritetų, matyt, neturiu, bet labai vertinu ir įsiklausau į ne vieno žmogaus nuomonę.
Žinoma, geri pavyzdžiai įkvepia, vienas tokių – Jane Fonda. Puiki aktorė ir stipraus sociokultūrinio, politinio stuburo savininkė. Ji nenuilsdama iki pat šių dienų kovoja už žmonių teises, už gamtą. O jai – virš 80 metų. Fonda – pavyzdys, kai tvirtas stuburas ir aiškios vertybės išlieka aktualios visą gyvenimą. Ji liudija individo galią keisti.
– Prieš keletą metų pasaulyje nuvilnijo #MeToo skandalas, turėjęs įtakos didesniems ar mažesniems pokyčiams, bent jau sužadinęs plačias viešas diskusijas, paskatinęs minčių, mąstymo kismą. Kalbamės Tarptautinės moterų solidarumo dienos proga, reikšminga žymėti, kad lytiškumas bet kokiu atveju neturėtų būti dominantė kalbant apie meną, kuriant jį, analizuojant, vertinant. Tavuoju patyrimu ir matymu, vėlgi Lietuvoje ir užsienyje moteris aktorė, moteris kino kūrėja šiandien gali išpildyti ir realizuoti idėjas, nepatirdama didesnių ribojimų, ir būti įvertinta, ar vis tik esama vienoje ar kitoje situacijoje, viename ar kitame etape kliūčių, kurias lemia požiūrio, nuostatų, mąstysenos problematika?
– Labai geras pastebėjimas apie lytiškumą ir apie #MeToo įkvėptus pokyčius. Didžiuojuosi kiekviena ir kiekvienu, kurie išdrįso prabilti ir paskatino slinktis industrijoje ir visuomenėje. Dėkoju visiems, kurie palaikė.
Ne naujiena: daugybę dešimtmečių iki #MeToo, ypač aktorėms, teko susidurti su objektyvizavimu ar kitų žmonių, dažniausiai galios pozicijoje, manymu turint teisę teikti įvairius pasiūlymus neva mainais už vaidmenį ar šlovę. Jau nekalbant apie kraštutinius smurto, prievartos atvejus.
Žinau, kad tokių pasiūlymų buvo ir po #MeToo, bet tikiu – mažiau. Noriu tikėti, kad šiandien, po #MeToo, keičiantis kartoms, keičiasi ir mąstysena bei požiūris. O moterys aktorės jaučiasi labiau įgalintos.
Atsakant į Tavo klausimą apie galimybę išpildyti, realizuoti idėjas, galiu kalbėti tik apie save, su ribojimais veikti dėl lyties man neteko susidurti. Tačiau suprantu, kad turbūt tai vis dar labiau išimtis nei taisyklė. Kita vertus, kol kas dar nebandžiau pati režisuoti filmo, galbūt tada turėsiu daugiau ką pasakyti. Nors manau, kad šiandienė kino bendruomenė yra labiau palaikanti, drąsinanti ir išgirstanti, nei besivadovaujanti stereotipais.
Beje, kiek išeinant už klausimo lauko, noriu pridėti, kad prie įgalinimo brėžti ribas pačiuose intymiausiuose momentuose aikštelėje, prisideda ir intymumo koordinatoriai, pozicija, kuri tampa vis labiau savaime suprantama aikštelėje filmuojant intymias scenas, kuriose turbūt kiekvienas žmogus yra pažeidžiamas. Tikiu, kad intymumo koordinatoriai taip pat prisideda prie sveikesnės psichologinės ir emocinės aplinkos industrijoje ir kūryboje.
– Tavuoju patyrimu, kaip išpildyti vaidmenis, sukurti ir įprasminti scenaristo, režisieriaus inicijuojamus įvaizdžius, kad vis dėlto būtų įkūnyta ir manifestuojama moters esaties tiesa, viena jos versijų?
– Manau, kiekvienas vaidmuo įprasmina daugybę įvairių žmogiškųjų įvaizdžių. Kaip jie (su)skamba priklauso nuo aplinkybių.
Suprantu, kad industrijos istorinėje tėkmėje buvo visko, tačiau man neteko susidurti su kūrėjomis ar kūrėjais, kurie nepriimtų mano siūlomos versijos, neatsižvelgtų į ją, negirdėtų manęs. Tapti aktore kūrėja mokiausi pas kurso vadovus Veltą Žygurę-Anužienę ir Vytautą Anužį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Būti aktore kūrėja galėjau dirbdama su visomis kitomis kūrėjomis ir kūrėjais. Džiaugiuosi tokia patirtimi.
– Galvodama plačiąja ir pačia asmeniškiausia prasme, kurias istorines ar (ir) dabarties moteris išskirtumei kaip vėlgi reikšmingo pokyčio kūrėjas, kaip sektinus ir siektinus idealus bendrąja perspektyva, mąstant apie visuomenės socialinę sandarą, aplinkybes ir sąlygas, nuostatas ir pozicijas, kaip ir kodėl verta gyventi, idant būtų užtikrintos visavertiškos raiškos, kūrybos, paties gyvenimo galimybės?
– Neturiu tokių pavyzdžių. Man atrodo, kad nėra tokio žmogaus (ar bent tokio nesutikau), kuris įkūnytų viską ir visus idealus. Gyvenimas dažnai yra siekis – kai turi viena, nori kito ar dar daugiau to paties. Taip vyksta progresas. Tačiau progresas neįmanomas ir be buvimo čia ir dabar bei įsivertinimo.
Yra nuostabių moterų, kurios padarė daug dėl to, kad šiandien mudvi galėtume kalbėtis, rašyti, studijuoti, balsuoti ir visomis kitomis formomis reikštis. Ačiū joms už tai.
Tačiau šiandien man norisi suvokti, kad kiekviena moteris, kiekvienas žmogus ir yra tas pokyčio kūrėjas, galintis (iš)plėsti galimybes. Žinoma, nekalbu apie pokytį kaip karą, homofobiją, rasizmą, seksizmą ir kitas destruktyvias visuomenės gyvenimo apraiškas.
– Turėdama galimybę, ką iš žymiųjų, o gal kaip tik mažai žinomų, bet ypač vertų žinojimo moterų asmenybių norėtum susitikti? Apie ką pasikalbėti, ko paklausti, už ką galbūt padėkoti?
– Labiausiai norėčiau sutikti savo močiutę, kuri mirė prieš man gimstant. Sako, esu labai į ją panaši. Tik iš pasakojimų žinau apie jos vidinę stiprybę tiek tremtyje, tiek sugrįžus. Norėčiau ją bent apkabinti, pabūti kartu. Norėčiau sutikti ir kitą močiutę, kuri mirė, kai buvau paauglė. Nesuspėjau jos daug ko paklausti ir už daug ką jai padėkoti. Už išmokytas dainas, šilumą ir stiprybę.
– Minime solidarumo dieną. Solidarumas – tai tam tikra bendrystė, kurią grindžia artimos pozicijos, bendros vertybės, artimas, panašus požiūris, taigi, Aiste, ką ištartumei, ką patartumei Lietuvos kino kūrėjoms, esamoms ir būsimoms kino aktorėms?
– Žinoti savo ribas ir jas ginti.
– Pokalbio pabaigoje Tavasis linkėjimas pirmiausia sau – moteriai, aktorei Aistei, o taip pat ir visoms moterims, kurios supa Tave, kurios įkvepia, palaiko, veda, motyvuoja, skatina sekti ir siekti.
– Kiekvienam žmogui ir sau linkiu klausyti to, ką sako širdis, ir visada laikytis savo prioritetų.
