Šiandien, balandžio 28 dieną, minimos Lietuvos teatro, kino, televizijos aktoriaus, režisieriaus, Juozo Miltinio mokinio Donato Banionio 100-osios gimimo metinės. Išmaišęs pasaulį nuo Panevėžio iki Japonijos, aktorius savo kurtais personažais papirko ne vieną teatro ir kino žiūrovą.
D. Banionis (1924–2014) sukūrė per 100 vaidmenų teatre ir daugiau kaip 80 – kine. Dirbo su tokiais režisieriais kaip Andrejus Tarkovskis, Juozas Miltinis, Vytautas Žalakevičius, Eldaras Riazanovas, Sava Kulišas, Grigorijus Kozincevas, Konradas Wolfas. Michailo Kalatozovo filme „Raudonoji palapinė“ D. Banionis filmavosi su pasaulinėmis įžymybėmis – Seanu Connery`iu, Luigi Vannucchi`iu, Peteriu Finchu.
„Kiek atsimenu, buvau gal penkerių, mane nuvedė į Jėzuitų gimnazijoje vykusį velykinį vaidinimą apie Kristaus gyvenimą. Man taip patiko, taip norėjau vaidinti scenoje. Man svarbiausia buvo ne Kristaus kančios, bet tie sargybiniai su šalmais. Norėjau ir aš taip vaidinti“, – 2005 m. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakaro autografas“ apie vaikišką svajonę, virtusią gyvenimu, pasakojo žymus aktorius.
Tiesa, dėl aktoriaus duonos jam teko pakovoti. D. Banionio tėtis buvo siuvėjas ir laikėsi nuostatos, kad žmogui privalu turėti amatą, nes aktorystė nėra rimta profesija. Taigi, D. Banionis per plauką netapo šaltkalviu. Tačiau į šią specialybę vietų nebebuvo, todėl tėtis būsimą aktorių išleido į amatų mokyklos keramikos skyrių, kad sūnus išmoktų lipdyti puodus.
Puodų D. Banionis taip ir nelipdė. Jis pats sau tapo moliu – dirbo su savimi taip, kad iš viso savęs sukurtų gyvą, tikrą personažą. 1941 m. D. Banionis persikėlė iš Kauno į Panevėžį, ten J. Miltinio teatre prasidėjo naujas gyvenimo etapas.
Gyvenimas teatre
D. Banionis pripažindavo, kad sūnus Raimundą ir Egidijų augino mylima žmona, pats visą laiką skirdavo darbui. Vis dėlto aktoriaus sūnus režisierius Raimundas Banionis tėtį prisimena šiltai ir kaip itin darbštų žmogų: „Geras tėvas, su mama pragyveno daugybę metų. Bet tiesioginiu auklėjimu rūpinosi mama, o tėvas buvo strateginis, jis daug važinėdavo, labai daug dirbo, jis neturėdavo laisvos minutės, jei turėdavo laisvą minutę, pavyzdžiui, kai filmavosi Vokietijoje, tai tobulindavo vokiečių kalbą. Jis skaitydavo viską, ką galima gauti, kas vertinga jo darbui.
Jis neauklėjo taip, kad pasisodina į kėdę ir aiškina, kas yra kultūra, menas. Bet apie tai buvo kalbama su motina, su draugais, kurie čia ateidavo. Aš augau tarp tokių kalbų. Praleidau daug laiko teatre, kai augau ir tėvams nebūdavo kur manęs palikti. Teatre ir iki 22 val. klausydavausi Miltinio kalbų, tėvo pastabų. Man visada leisdavo būti šalia. Kai esi šalia, semiesi to supratimo apie teatrą, kultūrą, tie dalykai patys sueina, nusėda į kepenis. Čia gyvenimo mokykla, labai galinga ir veiksni“, – LRT.lt pasakojo režisierius.
R. Banionis prisimena, jog tėtis nenorėjo, kad jiedu su broliu pasuktų meno keliu. Jis sūnums linkėjo stabilesnio gyvenimo, nors stipriai Raimundo norui ir nesipriešino. Tik vyresnysis sūnus Egidijus Banionis, tėvo paklausė ir pasirinko istoriko specialybę, deja, jis jau miręs daugiau nei prieš 30 metų.
„Mes skirtingais keliais su broliu nuėjome, bet jis devyneriais metais vyresnis, todėl labai skyrėsi mūsų amžius, draugai, knygos ir santykis su tėvais. Brolis į mano tėvus kreipėsi „jūs“, o aš, kaip jaunas chuliganas, „tu“, – juokiasi R. Banionis.
Jis prisimena, kad scenoje atsidūrė vos trejų. Nuo pat mažens sukiojosi inteligentų, menininkų aplinkoje, o J. Miltinio teatras sukūrė ir naują madą Panevėžyje: „Tuo metu buvo geras tonas eiti į teatrą, kabinti paltą ir sėstis ant laiptelių už dyką, o ne į vietas. Ir taip stebėti spektaklius. Tokią mokyklą išėjo daug žymių žmonių. Suprantat, sėdėdamas teatre ir žiūrėdamas spektaklius, nekalbi apie materialius dalykus, pinigus, kitus nuotykius, o kalbi temomis iš tokios sferos. Tokiu būdu augi, laviniesi“, – tėčio indėlį į kultūros auginimą prisimena režisierius.
Žinoma, aktorius prisimena ir akimirkas, kai tėtis vertindavo jo kūrybą. Štai perskaitęs legendinio filmo „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ scenarijų D. Banionis pratylėjo, jis neištarė sūnui nė žodžio, o Raimundas suprato, kad tėčiui scenarijus nepatiko. Vis dėlto išvydęs sūnaus darbą ekrane D. Banionis nuomonę pakeitė ir filmą suprato. „Žinomų tėvų vaikai gauna savo porciją velnių. Sako, žymiems žmonėms gimsta nevykėliai. Lyg ir nesu toks“, – akimirką savo jėgomis suabejoja R. Banionis.
Jis turi nemažai prisiminimų, susijusių su tėčiu, kuris daug keliaudavo ir vėliau namuose pasakodavo įvairių istorijų. „Įsiminė jo santykis su religija. Jis nebuvo aktyvus tikintysis, kuris kasdien eidavo į bažnyčią, per šventes eidavome. Jis sakydavo, kad bažnyčia dar nieko blogo neišmokino. Daug tų frazių, šita tik viena, kurią atsimenu šią akimirką“, – LRT.lt pasakojo režisierius.
Didis žmogus
„D. Banionis, kaip ir J. Miltinis, Vaclovas Blėdis, yra mano mokytojas, kaip ir visa jų karta. Žvaigždžių teatras, nors J. Miltinis nekentė šito žodžio ir neleido vartoti. Bronius Babkauskas, Jonas Alekna, D. Banionis, V. Blėdis, Kazys Vitkus, Stasys Petronaitis, Gediminas Karka, jo brolis Vytautas, Eugenija Šulgaitė, Algimantas Masiulis. <...> Aš juos adoravau. Kaip Šventajame Rašte rašoma, aš nė kurpių raištelio nevertas užrišti. Ne dėl to, kad aš menkas, bet dėl to, kad jie tokie dideli“, – LRT laidoje „Vakaro autografas“ teigė aktorius, režisierius Albinas Kėleris, pasakodamas apie D. Banionio didybę.
Iš tiesų, D. Banionio vardas buvo didis ne tik Lietuvoje: „Jis Japonijoje labai žinomas su Goja (Kino filmas – „Goja, arba Sunkus pažinimo kelias“, – LRT.lt), ant dangoraižių buvo parašyta Donatas Banionis ir pan.
Amerikoje man nutiko vienas ryškus nuotykis. Aš atskridau į Niujorką, į Kenedžio oro uostą, buvo kažkoks pasienio darbuotojas, jis žiūrėjo į mano pasą ir paklausė, ką turiu bendro su aktoryste. Sakiau, kad aš tai nieko, bet mano tėtis aktorius. O jūs iš kur žinot? Jis sako: „Soliaris“ yra didis filmas.
Kai apie tai papasakojau MoMA muziejuje, jie stebėjosi, kad pasieniečiai žiūri „Soliarį“. Matot, „Soliaris“ įtrauktas į daugybės JAV universitetų programą, kol mokaisi, privalai paskaityti Shakespeare`ą, Molière`ą galbūt ir pažiūrėti „Soliarį“. Šalia kitų filmų, žinoma“, – prisiminimais dalijasi R. Banionis.
Jam pačiam brangiausi tėčio vaidmenis teatro spektakliuose „Lauke, už durų“, „Komivojažerio mirtis“, „Heda Gabler“, „Mirties šokis“ ir Ivanovas spektaklyje „Svetimas šešėlis“. Iš kino filmų R. Banionis išskiria „Niekas nenorėjo mirti“ ir, žinoma, A. Tarkovskio „Soliarį“. Šioje juostoje D. Banionis sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų. Filmo premjera įvyko 1972 metų Kanų kino festivalyje. Juosta buvo nominuota „Auksinei palmės šakelei“, gavo antrą pagal svarbą Didįjį žiuri prizą.
Jis prisimena, kai po karo atėjo badmetis. Tuomet D. Banionis sukosi, kaip išmanė. Pats išmoko groti pianinu ir su draugais eidavo groti į šokius ir vestuves, vestuvėse dirbdavo tik už maistą, todėl mieliau eidavo groti į šokius, ten šį bei tą uždirbdavo. Todėl dar šmaikščiau atrodo istorijos „iš Vakarų“, kurias prisimena D. Banionio sūnus.
„Juokingas prisiminimas. Tėvas į Olandiją nuvažiavo su delegacija rodyti filmo. Žurnalistė sakė, kad jis gi žvaigždė, pasakykit, kad jis su nuosavu lėktuvu atskrido. Žinot, sovietiniais laikais turtas buvo vienas butas, vienas garažas ir vienas automobilis, jokių sodų, vilų. Manau, kad daug žmonių turėjo vieną butą, garažą ir automobilį.
Bet mano tėtis visiškai nebuvo linkęs į materialųjį pasaulį, niekaip. Jis gaudavo algą ir atiduodavo ją mamai, o mama jau tvarkydavo. Tėtis buvo paniręs į savo idėjas, jam darbas, vaidyba buvo viskas, tai buvo gyvenimo prasmė.“
Taip pat legendinis aktorius brangino Lietuvą. „Niekur nėra geriau nei Lietuvoje“, – yra sakęs jis. Tą liudija ir jo pasirinkimai – kiekvieną kartą, kai nuvykdavo dirbti į užsienį, kai tik galėdavo, jis grįždavo namo, atsisakydavo pasiūlymų gyventi Rusijoje ir JAV.
„Aktorius turi kurti žmogų, personažą, gilintis į žmogų. Juk jeigu būtume per tuos šimtmečius pažinę žmogų, galbūt nebūtų kai kurių bjaurybių gimę šiame Žemės rutuly. Jeigu suvoktume, kas yra žmogiškumas, iš ko jis susideda, kaip jį reikia vystyti, palaikyti... Žmogus yra pagrindinė vertybė.
Žmogus turi būti visuma, jį pažinti, suvokti yra mūsų pagrindinis tikslas. Ir tikrai pasaulis būtų žymiai geresnis, jeigu mes į tai kreiptume dėmesį stipriau, užuot palikę, tarsi menas – tik trenktų žmogelių žaidimas, o gyvenimas yra visai kas kita. Ne, menas turi suvokti gyvenimą ir pateisinti gyvenimą“, – taip R. Banionis apibendrina pagrindinę savo tėčio, žymaus Lietuvoje ir toli už jos ribų aktoriaus D. Banionio gyvenimo misiją.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
