Naujausias režisierės Angelos Schanelec filmas „Muzika“ sinefilams pasiūlys dar nematytą Edipo mito interpretaciją, praneša filmo platintojai „Lokys, liūtas ir šakelė“.
Kodėl ėmėsi būtent Edipo mito, režisierė atsako: „Savo filmuose, kaip ir gyvenime, keliu klausimus, į kuriuos neturiu atsakymų. Klausimai susiję su šeima, santykiais, likimu, atsitiktinumu, kuris taip pat daug ką nulemia mūsų gyvenimuose. Man Edipo mitas – būtent apie tai“.
Režisierė pripažįsta, kad Sofoklis buvo atspirties taškas, tačiau ją domina ne tai, kuo mitas unikalus, o tai, ką jis gali pasakyti mums šiandien, kuo ji pati, kaip režisierė, gali pasidalyti su žiūrovais. Filmo pasakojimas plėtojamas per tai, kas nepasakyta, per emocijas ir jausmus, kurių neįvardysi jokia kalba, tačiau tai ne tik mito pasaulis – taip vyksta ir gyvenime, tai tiesiog žmogiška.
Jau nuo pat pirmų kadrų režisierė užhipnotizuoja žiūrovus ir už rankos veda į magišką mito pasaulį – į Graikijos kalnus ir šalies gamtą, kur raminančiai veikia vis pasigirstanti muzika. Žiūrovai ne tik pamato ir išgirsta, bet ir pajunta, kad nutiksianti tragedija tvyro ore. „Muzika“ veikia kaip kontempliavimo ir meditavimo seansas – režisierė renkasi pasakoti lemties ir atsitiktinumo tragediją, bet kartu skatina grožėtis kadrais, kuriuose sutilpo daugybė prasmių, tobulomis mizanscenomis – taip ji tarsi atsiriboja nuo realistiškai rodomos tikrovės. Filmo veikėjų amžius ir laikas irgi neapibrėžtas – jie visi režisierės žaidimo dalyviai.
Labai svarbų vaidmenį filme ir atlieka muzika – ji padeda priimti likimą tokį, koks jis yra. Schanelec pasiūlo dainuoti – ne tik filmo personažams, bet ir žiūrovams. Garso takeliui režisierė panaudojo Kanados kaime gyvenančio kompozitoriaus ir muzikanto Dougo Tielli muziką, kuri Ionui (Edipui) padeda susitaikyti su savo likimu ir gyventi toliau. Kartu netiesiogiai sakoma, kad muzika gali absorbuoti ir sugerti šių dienų pasaulio negandas ir padeda neprarasti tikėjimo, kad vieną dieną bus geriau.
Pernai Berlinalėje apdovanotas už geriausią scenarijų, filmas Lietuvos kinuose pradedamas rodyti nuo gegužės 10 d.
Edipo mitas turi begalę variacijų, ši – viena iš jų, erdviai ir laisvai pasakojanti apie šiuolaikinius edipus. Norintiems filmą žiūrėti kaip detektyvinę mitologinę dėlionę, pateikiame mito interpretacijos santrauką:
Kažkur, atokiuose Graikijos kalnuose, likimo valiai paliekamas kūdikis. Tai Edipas – būsimas
Tėbų karalius, Lajo ir Jokastės sūnus… Mat Lajui buvo išpranašauta, kad jei gims berniukas
– jis žus nuo jo rankos. Tačiau vaiką randa Polibas ir su žmona Merope užaugina kaip savo sūnų. Edipas užauga stiprus ir turintis balso dovaną. Deja, vieną giedrą dieną, to nė nesuvokdamas, netyčia nužudo Lajų – tikrąjį savo tėvą… Bausmė. Kalėjimas. Tačiau čia jį pastebi Jokastė – tikroji Edipo motina. Abu viens apie kitą nežinodami, Edipas ir Jokastė susituokia bei susilaukia vaikų. Gyvena jie darniai ir laimingai, kol Jokastė atsitiktinai sužino tikrąją tiesą: prieš septynerius metus, vidury baltos dienos, Lajų pražudė Edipas… Jokastė, apimta sielvarto, baigia savo gyvenimą, o Edipas taip ir nesužino tikrosios tiesos. Tačiau prakeiksmas jam lemtas – su kiekviena atsitiktine žūtimi Edipo rega vis labiau silpsta, užtat tobulėja jo dieviškas balsas… Edipas, to nežinodamas, susitaiko su savo likimu – jis ima dainuoti.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
