Kai kalbama apie įtikinamus dramos serialus, galima rinktis iš daugybės variantų, kurie atitinka įvairiausius skonius ir pageidavimus. Dramos serialai sužavi žiūrovus ir palieka ilgalaikį įspūdį – nuo įtempto pasakojimo apie personažus, įtraukiančio veiksmo momentų iki jaudinančių siužeto posūkių.

Galima drąsiai teigti, kad įtikinamų dramos serialų pasaulis yra turtingas įvairių pasakojimų, sudėtingų personažų ir temų, verčiančių susimąstyti, gobelenas. Kiekvienas iš dešimties sąraše nagrinėjamų serialų siūlo unikalią ir patrauklią patirtį žiūrovui. Nesvarbu, ar tai būtų galios dinamikos tyrinėjimas, ar visuomenės institucijų analizė, ar intymus žmogiškųjų kovų vaizdavimas, kiekvienas serialas paliks neišdildomą pėdsaką televizijos ir pasakojimo kraštovaizdyje, įtvirtindamas savo, kaip įtikinamo ir išliekančią vertę turinčio meno kūrinio, vietą. Taigi, šiandien apžvelgsime 10 įtaigių draminių serialų, kurie pavergs žiūrovų širdis visame pasaulyje.

Kadras iš serialo „Expats“

10. „Expats“ (2023 – 2024)

Stulbinančiame ir nerimą keliančiame „Prime Video“ riboto leidimo seriale, kūrėja, scenaristė ir režisierė LuLu Wang į savo objektyvą įtraukia tris Honkonge gyvenančias amerikietes, kurių gyvenimai virsta tokiais iškreiptais ir neapdorotais, kad jos nebesugeba paslėpti visų trūkumų. Kaip ir savo pripažintame 2019 m. vaidybiniame filme „Atsisveikinimas“ (angl. The Farewell), „Expats“ sukurtame pagal Janice Y.K. Lee romaną, Wang tyrinėja sielvartą ir skausmą. Šis serialas, pirmasis didelis režisierės projektas nuo tada, kai ji laimėjo „Indie Spirit“ apdovanojimą už filmą „Atsisveikinimas“. Jei „Atsisveikinimas“ suteikė humoro pagrindiniam savo veikėjo požiūriui į gyvenimą, tai „Expats“ skaudžiai ir su liūdesiu nagrinėja aplinkybes, kuriomis žmogus nusipelno užuojautos ir atleidimo.

Istorija pasakojama lėtai, per metus. Pirmieji du epizodai leidžia žiūrovams iš arčiau susipažinti su šiomis moterimis. Margaret (stulbinanti Nicole Kidman) neatpažįsta savęs. Persikraustymas iš Niujorko į pasiturintį Honkongo Mid-Levels rajoną su vyru Klarku (Brian Tee) ir trimis vaikais ją pavertė žmogumi, su kuriuo ji niekaip negali užmegzti ryšio. Persikraustymas užtrenkė duris jos kraštovaizdžio architektės karjerai ir ji trokšta kažko daugiau. Ji leidžia dienas besisukiodama prie vaikų ir bandydama suvaldyti pavydą, kurį jaučia savo pagalbininkei Essei (Ruby Ruiz), vidutinio amžiaus filipinietei, atliekančiai auklės ir namų tvarkytojos funkcijas. Tačiau po to, kai baisi nelaimė visiems laikams pakeičia šeimą, Margaret atsisako bet kokių pretenzijų į bendruomeniškumą, jau nekalbant apie tobulumą. Vietoj to ji laikosi įsikibusi savo širdies skausmo, kuris išsilieja išpuoliais ir fantazijomis apie pabėgimą nuo tikrovės.

Kol Margaret viešai žlunga, jos draugė ir kaimynė Hilari (Sarayu Blue) desperatiškai stengiasi sutvarkyti savo santuokos fragmentus. Nenuobodi ir karjeros siekianti Hilari ir jos vyras Deividas (Jackas Hustonas) gyvena be vaikų, sustyguotą gyvenimą, kurį puikiai prižiūri jų pagalbininkė Puri (Amelyn Pardenilla). Bent jau taip atrodo žvelgiant iš išorės (pro jų langus nuo grindų iki lubų). Hilari, meistriškai mokanti slėpti paslaptis, meluoja sau ir Deividui apie tai, kaip įsivaizduoja jų ateitį. Kai Margaret namuose įvyksta tragedija, šis įvykis nesąmoningai įtraukia Hilari stačia galva į draugės agonijos tornadą ir priverčia subyrėti jos kuriamo gyvenimo gabalėlius.

Kitame Honkongo centriniame rajone 24-erių Mercy (Ji-young Yoo), serialo pasakotoja, bando rasti savo kelią. Nepaisant Kolumbijos universiteto bakalauro diplomo, Mercy, korėjietė-amerikietė, persikėlė į Kiniją, norėdama pradėti viską iš naujo ir atsiriboti nuo savo valdingos motinos. Apsiginklavusi „vargas man“ požiūriu Mercy skrieja per gyvenimą naudodamasi savo turtingais draugais ir maitinimo paslaugų teikimu, kad išsilaikytų virš vandens. Tačiau, kai ji priima lemtingą sprendimą, dėl kurio atsiduria Margaret ir Hilari orbitoje, ji supranta, kad nebegali kaltinti kitų dėl savo blogų sprendimų. Tačiau gyventi su pasekmėmis ji niekaip negalėjo pasiruošti…

Tai giliai niuansuotas ir tamsus pasakojimas apie tai, ką moterys slepia ir kas nutinka, kai jos pavargsta tai slėpti. Serialo centre – gilus, klampus sielvartas, ką reiškia iš tikrųjų pažinti žmogų ir kodėl moteris, pasirinkusi save, o ne visus kitus, galiausiai gali būti vienintelis dalykas, kuris ją išgelbės.

Kadras iš serialo „Feud: Capote vs. the Swans“

9. „Feud: Capote vs. the Swans“ (2024)

Išmintingas sprendimas antrajame Ryano Murphy’io bulvarinės antologinės dramos „Feud“ sezone permąstyti Čarlzo ir Dianos likimą leido sukurti ne tokią karštą istoriją, o neįprastas septynerių metų tarpas lėmė apgalvotą tęsinį. Pirmajame sezone buvo stebimas Joan Crawford ir Bette Davis nuosmukis, kai jos viena kitą stumdė nuo blogo prie dar blogesnio.

Iš antrojo sezono siužeto ir rinkodaros galima numanyti, kad šį kartą viskas bus dar įkyriau, tačiau šis sezonas parduodamas su suklastotais žavingų aktorių – nuo Diane Lane iki Demi Moore – atvaizdais, pabrėžiant šūkiu „Originalios namų šeimininkės“. Ir nors iš tiesų gauname daugybę tikėtinų keiksmų, kuriuos išsako dailiai sušukuotos moterys su taurėmis rankose, serialas gana liūdnas ir stebėtinai jautrus žvilgsnis į vynu persmelktą vargą, slypintį už gražių antraščių. Kūrinys sukurtas pagal Laurence’o Leamerio bestseleriu tapusią knygą „Capote’s Women“ apie Niujorko aukštuomenę, kuriai vadovauja Trumanas Kapotė ir jo artimiausios draugės bei bičiulės, aštrumą ir atskirtį.

Kapotė (akt. Tom Hollander) yra labai paklausus, jis sklando nuo vieno pokalbių šou iki vakarėlio, jį liaupsina, bet dažnai jo bijo turtingos moterys, kurios valdo visuomenę. Jis – gėjų draugas, teismo juokdarys, apkalbų skleidėjas ir petys ant kurio galima verkti, mylimas tų, kurie patenka į sąrašą ir nekenčiamas tų, kurie nepatenka. Jo artimiausia draugė yra Babe (akt. Naomi Watts, trapi ir didinga), žurnalo redaktorė tapusi visuomenininke, kurios pelninga ir kadaise mylėta santuoka su Billu Paley (akt. Treat Williams) iširo po daugybės jo romanų. Ji ir kitos kartu pietaujančios moterys pasitiki Kapote, saugodamos pas jį daugybę paslapčių mainais į jo magnetišką buvimą pasakojant joms kraupias istorijas apie turtingus ir garsius žmones. Tačiau kai Kapotė pradeda aštrinti savo plunksną, išleisdamas ištrauką iš savo naujos knygos, kurioje kaip maistas pasitelkiamos nešvankios Bebe gyvenimo detalės, dinamika ima trūkinėti.

Liūdesys čia ne tik dėl draugystės, bet ir dėl epochos pabaigos, dėl to, kas nutinka tiems, kurie dalyvauja vakarėlyje, kai užgęsta šviesos. Tačiau serialas nepasiklysta rožinėje nostalgijoje. Šiek tiek perkrautame aštuonių valandų trukmės seriale pasitaiko klaidų – painiai bėganti laiko juosta, kai kurie dialogai pernelyg akivaizdūs, o vėlesniuose epizoduose – daugoka fantazijos, tačiau antrasis „Feud“ sezonas, pasirinkęs melancholiją, o ne piktumą, dega kur kas ryškiau nei pirmasis. Tikrai vertas dėmesio dramos mėgėjams.

Kadras iš serialo „Wolf Like Me“

8. „Wolf Like Me“ (2022)

„Peacock“ seriale „Wolf Like Me“ matome du pagrindinius personažus, kuriuos vaidina Isla Fisher ir Joshas Gadas. Jie nedrąsiai pradeda naują romaną, tuo pat metu aptardami meilės paieškos iššūkius 40-aisiais, atverdami save ir atskleisdami vienas kitam savo bagažą, skaudulius ir laimės momentus. Tai ilgi pokalbiai ant suoliukų parke ar prie pietų stalo, kuriuos scenarijaus autorius ir režisierius Abe’as Forsythe’as įrėmina taip, kad pabrėžtų prarają tarp savo herojų, erdvę, kurią jie ir jis stengiasi užpildyti.

„Wolf Like Me“ – serialas apie įtemptus santykius ir gydomąsias meilės bei atvirumo savybes. Istorija, kurią Forsythe’as nori papasakoti, ir yra potekstė, kuria jis vilioja žmones. Tai spektaklis su plačiomis metaforomis, kurios susilieja į šešių maloniai juokingą jėgą.

Serialo veiksmas vyksta Adelaidėje, Australijoje, kur vienišas tėtis Garis (akt. Gad) vis dar išgyvena prieš daugelį metų mirusios žmonos netektį ir kovoja su mintimis, kad jo sielvartas gadina jo išlepusią paauglę dukrą (Ariel Donoghue’s Emma). Dramatiška automobilio avarija atveda jį pas Mariją (akt. Fisher), patarimų žurnalistę, kuri ir pati ilgai gedi. Dėl asmeninių ir profesinių priežasčių Marija supranta, ką išgyvena Garis ir Ema, tačiau ji turi siaubingą paslaptį, kuria negali pasidalyti. Tačiau ji gali neturėti pasirinkimo…

Forsythe’as ne visada sudeda visus taškus ant i, taip įsitraukdamas žiūrovus į kosminius dalykus. Mariją ir Garį suveda vienas keistas susitikimas po kito, ir nesvarbu, ar tai būtų Emos mokyklinis projektas apie Saulės sistemą, ar Marijos susižavėjimas Carlu Saganu. Forsythe‘as sukūrė vieningą lauko teoriją, jungiančią visatą ir meilę valdančias jėgas.

Taigi meilė čia yra iracionali, meilė yra hiperracionali ir, taip, meilė yra dvasinė, nes seriale nuolat daromos nuorodos į žydų mistinę Ševirat ha-Kelim tradiciją – indų sudaužymą, kad būtų galima išgydyti iš praeities skausmų, juos paleisti ir įsileisti į savo gyvenimą šviesą. „Wolf Like Me“ daiktai nuolat dūžta arba atsitrenkia vienas į kitą, dažnai nepatogiai ir išraiškingai, ir tai yra intymumo laidas…

Kadras iš serialo „Tracker“

7. „Tracker“ (2024)

Seraile JAV televizijos megahito „Tracker“ pasaulis, neseniai atkeliavęs į žiūrovų ekranus. Kolteris Šo (akt. Justinas Hartlis) yra tai, ką kai kas galėtų pavadinti samdiniu. Jis suranda dingusius žmones už piniginį atlygį, kuris paprastai būna labai didelis. Kūrinio herojė Jessie išėjo į daugiadienį savarankišką žygį ir negrįžo numatytu laiku, todėl jos vaikinas ir tėvai siūlo 50 tūkstančių dolerių kiekvienam, kuris galįs ją sugrąžinti. Kolteris pasirodo su savo nuostabiu „Airstream“ kemperiu ir atlieka sunkų darbą, o paskui išsiima čekį.

Akivaizdu, kodėl „Tracker“ toks populiarus. JAV tinklas CBS iš karto po „Super Bowl“ rungtynių jį įtraukė į programą ir pritraukė didžiulę auditoriją. Kolteris daug laiko praleidžia laukinėje gamtoje, todėl jis pasižymi patrauklumu. Kiekvieną savaitę jis ieško vis kito dingusio asmens, todėl tai primena „Grey’s Anatomy“. Be to čia gausu muilo operos vertų istorijų – tiek Kolterio, turinčio giliai palaidotų šeimos traumų, kurios netrukus su trenksmu atsinaujins, tiek žmonių, besinaudojančių jo atlygintinomis paslaugomis.

Kolteris – nuotaikingas vienišas vilkas, turintis aplink save stebėtinai daug draugų. Jis pažysta Bobį, hakerį, kuris gali gauti jo telefono skambučių išklotines pagal prašymą. Jis turi ir vadybininkus. Taigi, nėra toks ir vienišas… Kolterio parankiniai suranda bylas, paima pinigus ir už užstatą išlaisvina jį iš kalėjimo, kai dėl savo nesąžiningos taktikos jis atsiduria už grotų. Jiems nerūpi, kad jis didžiąją dalį laidos praleidžia be viršutinių drabužių savo karavane, tačiau aplink yra daugybė moterų, kurioms tai rūpi, įskaitant advokatę ir policininkę, kurios tiesiog negali atsigėrėti jo ryškia žandikaulio linija, net kai jis jas atstumia.

Kolteris sugeba įminti, atrodytų, neįmenamas mįsles, nes jis nepaprastai gabus pastebėti melą ir nepaprastai socialiai nerangus. Tai didelio mąsto, drąsi, įžūli ir beprotiška televizija. Čia matysite susidorojimus, automobilių gaudynes, sraigtasparnių gaudynes, dramatiškas mirtis, bei sunkvežimio nuvažiavimą nuo uolos krašto. Na, čia yra visko.

Kadras iš serialo „Dark Matter“

6. „Dark Matter“ (2024)

„Dark Matter“, „AppleTV+“ mokslinės fantastikos dramos serialas, sukurtas pagal Blake’o Croucho bestseleriu tapusio romano adaptacija, pasakoja istoriją apie veikėjus, kurie taip desperatiškai siekia susigrąžinti mylimus žmones, kad griauna sienas tarp realybių arba kitaip multivisatų. Išlaikydama siaurą istorijos apimtį ir emocinį pagrindą, „Dark Matter“ sugeba kažką įnešti į perpildytą žanrą.

Kūrinyje rodoma, kaip vyras pagrobiamas į alternatyvią savo gyvenimo versiją. Jis leidžiasi į kraštovaizdį, kuriame jis galėjo gyventi ir leidžiasi į kankinančią kelionę, kad grįžtų pas savo tikrąją šeimą ir išgelbėtų ją nuo baisiausio priešo – savęs paties.

Frazė „mes patys sau esame didžiausi priešai“ įgauna tiesioginę prasmę „Dark Matter“ medžiagoje. Tai milžiniška ir sudėtinga dėlionė, serialas šokiruoja ir kelia nerimą. Kūrinys pradedamas rodyti dabartinėje Čikagoje. Džeisonas Desenas (akt. Džoelis Edgertonas), apšepęs fizikos profesorius, gyvena neįprastą, bet laimingą viduriniosios klasės gyvenimą su žmona Daniela (akt. Jennifer Connelly) ir paaugliu sūnumi Čarliu (akt. Oakes Fegley). Po nakties, praleistos švenčiant draugo Ryano (Jimmi Simpson) prestižinį mokslo apdovanojimą, Džeisonas yra sumušamas ir pagrobiamas, o pabudęs atsiduria paralelinėje visatoje, kurioje jis klesti profesiškai ir finansiškai kaip koks roko žvaigždė fizikas. Tačiau vietoj šiltos šeimos jis grįžta namo pas savo gyvenimo draugę Amandą (žvaigždė Alice Braga), kuri yra priblokšta jo staigaus atsiradimo. Baigiantis pirmai serijai žiūrovams tampa aišku, kad Džeisonas buvo pagrobtas ir pakeistas šioje alternatyvioje realybėje gyvenančiu Džeisonu Dessenu.

Daugelis „Dark Matter“ koncepcijų puikiai veikia. Edgertonas įspūdingai vaizduoja abi Džeisono versijas. Nors jų skirtumai subtilūs, jie pakankamai ryškūs, kad būtų galima lengvai atskirti šią porą. Be to, „tikrajam“ Džeisonui ir Amandai keliaujant po įvairias daugialypės visatos dalis ir ieškant tikrųjų namų, demonstruojamos alternatyvios Čikagos versijos – nuo blizgančios ir įspūdingos iki apokaliptinės ir niokojančios.

Patricio M. Farrellas vadovauja scenografijai, todėl visos šios visatos yra nuostabiai perteiktos. Be to, ieškodamas „tikrojo“ Džeisono, jis susiduria su įvairiomis Danielos versijomis, kurių kiekviena tokia pat intriguojanti ir įspūdinga kaip ir ankstesnė – tai Connelly talento įrodymas. Serialas pateikia keletą tikrai stiprių pasirodymų, kurie išryškina emociškai stiprias temas.

Kadras iš serialo „Tokyo Vice“

5. „Tokyo Vice“ (2022)

„Tokyo Vice“ atvyko į „HBO Max“, apgaubtas nostalgijos sluoksniais, pradedant nuo pavadinimo, kuris skamba kaip „Cinemax“ vėlyvojo klestėjimo laikų užuomina. Tai gana skanus jakudzos dramos ir tūkstantmečio pradžios amerikietiškos istorijos apie brendimą ritinys, kuriame gausu prieskonių, kuriuos žada šis derinys: tatuiruotės ant viso kūno ir trūkstami pirštai, fotoaparatai „point-and-shoot“ ir „Backstreet Boys“.

Be to, jis su kaupu mėgaujasi vakarietišku japoniško šaunumo fetišizavimu ir Tokijo, kaip stilingiausio pasaulyje nuodėmės prieglobsčio, samprata, kartais primenančia filmą „Pasiklydę vertime“ (angl. Lost in Translation), kuris pasirodė maždaug tuo metu, kai buvo kuriamas serialas. Klubai, meilės viešbučiai, vaizdingos gatvelės už kampo nuo mirgančių neono jūrų – na, viską žinote.

„Tokyo Vice“ savo egzotiškumą švelnina įtvirtindamas savitą stilių – šiuo atveju nuotaikingą, atmosferinį natūralizmą, kurį sukūrė Michaelas Mannas, režisavęs pirmąją seriją ir padėjęs nustatyti serialo išvaizdą ir ritmą. Spektaklis paremtas memuarais „Tokyo Vice: An American Reporter on the Police Beat in Japan“, kuriuos parašė Jake’as Adelsteinas (liet. Džeikas Adelšteinas) – jis paauglystėje persikėlė iš Misūrio į Japoniją ir nepaisydamas jokių aplinkybių, tapo didžiausio Tokijo laikraščio „The Yomiuri Shimbun“ reporteriu.

Pradėjęs mirksniu, kai Džeikas (ak.t Ansel Elgort) susiduria su pavojinga konfrontacija, serialas persikelia į 1999 m., kai jis išlaiko įdarbinimo laikraštyje egzaminą. Žanro požiūriu šis serialas taip pat yra aukščiausio lygio žurnalistinė istorija. Mes sekame Džeiko, dviejų naujų darbuotojų (Kosuke Tanaka ir Takaki Uda) ir jų redaktorės (Rinko Kikuchi) tarpusavio santykius, kurie suteikia serialui struktūrą ir šmaikščią biuro komediją.

Memuaruose aprašomi ir seriale vaizduojami 12 jo darbo laikraštyje metų, aprašomos 80 valandų darbo savaitės, santykių sunkumai, kriminalinių reporterių ir policijos tarpusavio santykiai. Konkrečios bylos, kurios apima Lucie Blackman žudiko paieškas, taip pat atsiminimuose aprašomi grasinimai mirtimi po to, kai jis išspausdino straipsnį apie Tadamasą Goto. Jis taip pat atskleidė, kad Saitamos prefektūroje buvo keičiami moksliniai duomenys apie užterštumą dioksinu.

Kadras iš serialo „Red Eye“

4. „Red Eye“ (2024)

2024 metų seriale matome kaip Londono policijos pareigūnė Hana Li lydi daktarą Matthew Nolaną atgal į Pekiną, kur jis buvo apkaltintas nusikaltimu. Tačiau 357-ojo reiso lėktuve jie įsitraukia į augantį sąmokslą ir didėjantį žmogžudysčių skaičių…

Armitage’as vaidina daktarą Matthew Nolaną, pirmą kartą matomą su peiliu sužeistą suklupusį prie Pekino naktinio klubo, o paskui sudaužiusį automobilį į kelio užtvarą, kaip spėjama, bandantį išvengti dar vieno peilio smūgio. Žiūrovų susidomėjimo sulaukęs, jis atvyksta į Hitrou oro uostą ir tuojau pat suimamas už jaunos moters, kuri buvo jo automobilyje, kai šis sudužo, nužudymą. Ji buvo partijos generolo duktė, ir, kad nekiltų pavojus trapiam energetikos susitarimui su Kinija vyriausybė sutinka išsiųsti jį tiesiai ten, kad jis atsakytų į kaltinimus.

Nors jis ir nekaltas, pareigūnei paskirtai palydėti jį atgal į Kiniją tituluotu „raudonų akių skrydžiu“, tai nė kiek nerūpi. Ji – konsteblė Hana Li (akt. Jing Lusi), susierzinusi, nes jai teko ši užduotis neatitinkanti jos darbo užmokesčio lygio. Nuo čia reikalai ima žaibiškai keistis.

Tai toks įtraukiantis veiksmo ir dramos serialas, kurį norisi peržiūrėti vienu prisėdimu. Aktorių vaidyba padori, o istorija gerai parašyta, net jei ji ir peržengia kai kurias tikslumo ar realybės ribas. Geriausias serialo aspektas buvo tempas. Nė akimirkos nebuvo nuobodu, o to tikrai nori daugelis žmonių po sunkios darbo dienos. Tai linksma ir smagi pramoga, kuri neprašo jūsų per daug gilintis.

Kadras iš serialo „We Were the Lucky Ones“

3. „We Were the Lucky Ones“ (2024)

Tarp daugelio klaidingų įsitikinimų apie Holokaustą, kuriuos nesąmoningai įtvirtino geros valios Holivudo kūrėjai, labiausiai kenkia mintis, kad žydai buvo pasyvios aukos patenkintai suvarytos į beorius traukinių vagonus, kad būtų sunaikintos mirties stovyklose. Atmetus tokias kruvinas keršto fantazijas kaip Kventino Tarantino „Inglourious Basterds“, tikroviškų pasakojimų apie žydų savigyną nacių naikinimo akivaizdoje yra nedaug…

„Hulu“ aštuonių dalių serialas „Mes buvome tie laimingieji“ (angl. We Were the Lucky Ones), adaptuojantis Džordžijos Hunter (Georgia Hunter) romaną, pateikia retą drąsaus pasipriešinimo istoriją. Juosta apima beveik dešimtmetį Kurcų – didelės, meilios ir aukštesnės viduriniosios klasės žydų šeimos, gyvenančios Radome, Lenkijoje, gyvenimą.

Su jais susitinkame 1938 m., tą dieną, kai Adis (Loganas Lermanas), Paryžiuje žinomas kompozitorius, atvyksta į savo tėvų (Robin Weigert ir Lioras Aškenazis) butą Pesacho šventei. Jo sesuo Mila (Hadas Yaron) su vyru Selimu (Michael Aloni) laukiasi pirmagimio. Jų brolis Jakobas (Amitas Rahavas), atrodo, yra labiau įsimylėjęs savo merginą Belą (Eva Feiler) nei studijas teisės mokykloje. Vyriausiasis vaikas Genekas (Henry Lloyd-Hughes) yra jų tėvo protežė ir patikėtinis.

Bet tikroji šeimos herojė yra jauniausioji dukra Halina, protinga, valinga ir energinga mergina, kurią vaidina Joey King. Ji žvalgosi į architektą Adamą (Samas Woolfas), kurį tėvai priėmė gyventi, galbūt tikėdamasi užmegzti meilės ryšį. Tačiau jai rūpi ir jos gyvenimo krypties paieškos. Po to, kai nervingas šnabždesys apie vietinio antisemitizmo protrūkį pranašauja staigią Vokietijos invaziją į Lenkiją, Halina randa šį tikslą dirbdama antinacistinio pasipriešinimo organizacijoje stengdamasi apsaugoti savo šeimą. Bėgant metams ir stiprėjant žydų persekiojimui, ji meluos, papirkinės, kovos, intriguos, leisis į ilgas, pavojingas keliones ir patirs įvairiausius kankinimus, nenuilstamai siekdama užtikrinti, kad Kurcai išgyventų Holokaustą.

Šios šeimos istorija sujaudins kiekvieną, kurio širdis yra jautri. Žiūrovams, kurie apie Holokaustą sužino tik iš Holivudo, ji gali būti netgi pamokanti. Žinoma, čia yra tam tikrų istorinių netikslumų, kurie įgyvendinti sąmoningai, kad sujaudinti žiūrintį, bet juosta tikrai įtaigi ir verta dėmesio.

Kadras iš serialo „Franklin“

2. „Franklin“ (2024)

Michaelas Douglasas, filmų „Romancing the Stone“, „Fatal Attraction“, „The American President“ ir daugelio kitų žvaigždė, nėra tas aktorius, kurį galėtume laikyti pirmuoju eilėje vaidinti neaukštą, pliktelėjusį Benjaminą Frankliną, tačiau jis tai padarė. Labai maloniame akiai ir visada įtikinančiame mini seriale „Franklinas“ (angl. Franklin), kurio premjera įvyko per „Apple TV+“ pasakojama apie tėvą įkūrėją – Benjaminą Frankliną. Tai Franklino gyvenimo biografija.

Jis per septynerius iš devynerių metų, kuriuos praleido Paryžiuje, kurdamas sąjungą su prancūzais ir derėdamasis dėl taikos sutarties su britais, seriale nėra nei apkūnus, nei pliktelėjęs, bet visiškas gražuolis. Prancūzijoje Franklinas buvo nuolat lyginamas su roko žvaigžde ir nors 79 metų Douglasas techniškai yra per senas šiam vaidmeniui (1783 m., kai Paryžiaus sutartimi baigėsi Revoliucijos karas, Franklinui buvo 77 metai) mes vis tiek gyvename tinkamų septyniasdešimtmečių popžvaigždžių amžiuje ir juostoje jis puikiai tinka. Franklinas, kaip pranešama, buvo moterų numylėtinis, toks yra ir aktorius Douglasas, taigi galima sakyti, kad jis vaidina žmogaus esmę, o ne išvaizdą.

„Franklin“, kurį nuo pradžios iki galo sukūrė Kirkas Ellisas ir Howardas Korderis, o režisavo Timas Van Pattenas, yra paremtas 2005 m. Stacy Schiff moksliniu darbu „Didžioji improvizacija: Franklinas, Prancūzija ir Amerikos gimimas“. Tai gražus kūrinys, šventė kostiumų dailininkams, plaukų stilistams ir grimuotojams, scenografams ir dekoracijų kūrėjams. Scenos šioje juostoje įspūdingos, todėl jį norisi žiūrėti įdėmiai.

Aštuonių epizodų serialas prasideda 1776 m. gruodį, kai šaltą ir vėjuotą naktį Franklinas ir jo paauglys anūkas Temple’as (akt. Nojus Jupe’as) atvykęs atlikti jo sekretoriaus funkcijų išplaukia į krantą Bretanėje. Jie keliauja į Paryžių, kur Franklino autobusas jau skendi susižavėjusių žmonių minioje.

Franklinai patenka į Edvardo Bancrofto (akt. Daniel Mays) kompaniją, kuris šiame pasakojime yra Beno bičiulis, asmeninis gydytojas ir nenuoseklus asistentas, ir (tiesą sakant) žmogus, turintis paslaptį. Pamažu pristatomi ir kiti veikėjai, kurie vaizduojami su įvairiu istorinės ištikimybės laipsniu. Serialas puikiai perteikia svarbiausius Franklino viešnagės Paryžiuje įvykius, romantiką, intrigas ir saloninę diplomatiją – tema pakankamai spalvinga ir tikrai puikiai įgyvendinta.

Kadras iš serialo „Under the Bridge“

1. „Under the Bridge“ (2024)

„Under the Bridge“ – jaudinančios Rebeccos Godfrey knygos adaptacija, kurioje gilinamasi į tikrą keturiolikmetės Reenos Virk, paauglės, kuri 1997 metais negrįžo namo po vakrėlio, istoriją. Seriale pasakojama iš Godfrey (akt. Riley Keough) ir vietos policijos pareigūnės (akt. Lily Gladstone) perspektyvų, atskleidžiant į bylą įsipainiojusių jos bendraamžių pasaulį.

Godfrey knyga buvo apibūdinta kaip „kriminalinių reportažų tour de force“, „greita, sukrečianti klasika“ ir „visiškai atimanti žadą“, na, serialas toks pats geras. Tai istorija apie vaiką, atsidūrusį netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. Apie tyrimą, kurio tikslas – išsiaiškinti, kas jai nutiko ir nustatyti, kas už tai atsakingas.

Tai, ką atranda tyrėjos kelia didžiulį nerimą ir visiškai sugniuždo širdį. Reenos nužudymu buvo apkaltinti aštuoni žmonės, septynios merginos ir vienas vaikinas, ir, kaip sako Keogh balsas už kadro serialo anonse: „jaunos mergaitės yra tos, kurias turime saugoti, o ne nuo kurių turime būti apsaugoti“. Reenos nužudymo detalės ir jo motyvai persekios vietos bendruomenę ir jus žiūrovai, dar daugelį metų.

Visada būna šiek tiek neramu dėl televizijos laidų, kuriose tikros tragedijos paverčiamos pramoga, tačiau kai tikrų nusikaltimų žurnalistika yra pateikiama tinkamai, ji gali padėti mums suprasti kaip tokios tragedijos įvyksta ir, tikėkimės, padėti užkirsti kelią panašioms tragedijoms ateityje.

Oskaro nominantė Lily Gladstone ir „Emmy“ nominantė Riley Keough pasirodo poroje, rimtame detektyviniame trileryje, kuris atrodo tarsi „True Detective“ 5 sezonas. Scenaristas ir kūrėjas Quinnas Shephardas ir laidos vedėjas Samiras Mehtas nukelia mus į kraupų nusikaltimų pasaulį ir viską vaizduoja su pagarba bei visišku realistiškumu. Puikus serialas tiems, kurie mėgsta tikras kraupias istorijas.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: